Apie kūrybiškiausius žmones arba du balti lokiai.
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2021 01 29
Noriu šiandien parašyti kitką. Kitaip gal nei įprastai. Gal ir apie tai kas vyko, kita vertus šiek tiek giliau.
Suprantu, kad mano istorija susideda iš aspektų rinkinio, kuris susideda į režisieriaus figūrą. Matyt labiau simbolinę, nei tiesioginę prasme. Man gyvenime svarbu kurti, svarbu idėja, svarbu komunikacija, t.y. pasiekti, paliesti žmones. Šie dalykai man telpa į režisieriaus amplua.
Ne kartą esu pasakojęs, kad nelaikau kūrybiniu žmogumi asmenį, kuris laikomas vienas iš kūrybiškiausių žmonijos istorijoje. Leonardo da Vinči man nėra kūrybiškas žmogus, nes jis nieko nėra palikęs po savęs praktinio. Jis puikus dailininkas, nutapė vienus iš geriausių paveikslų. Buvo labai smalsus žmogus. Turėjo daug interesų. Ir visgi kūrybiškumas man yra apie kažką išbaigto ir naudojimo.
Da Vinčio anatomijos tyrinėjimai aplenkė pirmtakus keliais šimtais metų. Tačiau anatomijos pritaikomumas vystėsi ne iš jo darbų. Jo sukurtas tankas niekaip neprisidėjo prie tankų atsiradimo. Inžinieriai sprendimai niekaip nepadėjo augti ir vystytis inžinerijai. Jis turėjo daug idėjų, bet jos nebuvo išnešiotos ir išbaigtos kaip Edisono lemputė, kuri ilgainiui pasiekė milijonus žmonių namų.
Kita istorinė asmenybė, kuri man atrodo yra ženkliai kūrybiškesnė – Walt Disney. Jis pakeitė pramogų industriją filmų, animacijos ir laisvalaikių parkų pagalba. Net praėjus tiek metų po jo mirties, vis dar jaučiama jo įtaka.
Tarp Walto ir Leonardo manau buvo didelis skirtumas. Leonardas stokojo gebėjimo bendradarbiauti. Mokėjo sudominti, parduoti, sužavėti, bet ne bendradarbiauti. Vienas iš retų jo bendradarbiavimo pavyzdžių – iliustracijų sukūrimas savo bičiulio, matematiko aritmetikos vadovėliui. Daugiau biografai jo istorijoje nerado.
Walt Disney kitaip. Jis pasiekė aukštumų, nes savo aplinkoje turėjo prodiuserį, o gal net visą arsenalą trūkstamų kompetencijų.
Nei Leonardo laikais, nei Walto laikais – pavieniai žmonės nieko negalėjo padaryti. Visada aukščiausi pasiekimai – stiprios komandos darbas.
Man atrodo, kad ilgai galiu blaškytis ir kurti, bet geriausiems rezultatams turiu surasti savo kūrybos prodiuserį. Žmogų, su kuriuo kartu galime kurti. Juk kūrybiškumas yra daugiaplanis. Scenarijaus idėja ir pats scenarijus, dialogai, veikėjai, problematika… yra tik maža dalis kūrybos. Kur dar filmavimo planas, aktorių parinkimas ir jiems jų funkcijų išskirstimas, operatorių, kaskadininkų, apšvietėjų, dekoratorių ir aibė kitų darbų suorganizavimas. Dar ir laiku bei biudžeto ribose.
Panašu, kad vis labiau atrandu tokį žmogų. Ir vis dažniau atrandame kaip režisuoti ir prodiusuoti mūsų bendrą darbą.
Gyvenimo istorija apie du baltuosius lokius.
Kelionės, ilgesio jausmas ir namai
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2019 10 13
Smalsu. Įdomu. Daugiau svajonėse ir ateityje, nei praeityje. Na, ir vis daugiau dabartyje. Tokia įžanga šiam įrašui. Tikėtina, kad jau esu apie tai rašęs… nors nežinau ar tiksliai tai.
Šią vasarą mėnesį praleidau Lietuvoje. Dalis laiko Vilniuje, dalis Ignalinoje, dalis prie jūros plius labai trumpai Telšiuose. Beje, gražus miestas, gražios vietoves. Kažkas tokio įdomaus. Kaip tik prieš atrandant šį miestą galvojau, kad didžioji dalis miestų yra prie upių ir jūrų. O kaip su miestais prie ežerų? Ne tokiais mažais kaip Ignalina, kur visur aplink ežerai, o didesniais miestais, kuriuose yra ežeras. Kaip upė Vilniaus centre. Ir po kelių dienų atsiradau Telšiuose. Gražus, miestas. Džiugo kavinė, amfiteatras, kitoks senamiestis, kokia alėja palei ežerą. Labai gražu.
Nors parašyti noriu ne apie tai. Visai ne apie tai, o apie keliones. Vis labiau jaučių namų jausmą ten kur gyvenu, t.y. šiuo metu Lvove. Labai jaukiame bute. Gražus, modernus, jaukus butas.
Ignalinoje butas tikrai ne toks. Nors irgi turi savo žavėsio. Vilniuje teko gyventi nuostabiose vietose, kituose miestuose apsistoti irgi fainuose namuose. Nors rašau.. ir suprantu, kad ne apie tai rašau ką noriu parašyti.
Esmė, kurią vis labiau atrandu. Labai retai patyriu ilgesio jausmą vietoms. Man labai faina vaikščioti po Vilniaus senamiestį. Džiaugiuosi Ignalinos gamta ir miesto ramybe. Neapsakomas jausmas Lvove senamiesčio ir mano namų apilinkė. Ir džiaugiuosi tuo, kur tada esu.
Kartais norisi Ignalinietiškos gamtos, ar Vilniaus paupio.. tik tai yra labai retai. Panašiai kaip apsilankius kalnuose vis norisi į juos grįžti. 98% atveju nepasiilgstu vietos, o džiaugiuosi ten kur esu.
Toks neprisirišimo jausmas padeda keliauti. Noriu ne tiek į namus grįžti, kiek ten kur patogi lova, saugi erdvė, tam tikras komforto lygis. O kai keliaujama patogiose vietose, tinkamas tempas – viskas tobula.
Pavyzdžiui buvome Amsterdame.. ir turėjome mažai laiko. Tai kelias dienas buvo pašėlęs tempas, kuri stipriai norėjosi mažinti. Todėl grįžus po kelionės jautėsi noras pailsėti būtent nuo tempo. Nors po kelių savaičių kelionė į Gdanską buvo priešinga. Su ramiu tempu, su neskubėjimu.. ir buvo noras dar taip keliauti ir keliauti. Panašiai ir prasitęsė kelionė po Lietuvą.
Su galimybe kažkur sustoti, kažkur pagreitinti. Kažkur išbūti. Man atrodo kelionės tempas labai svarbus. Ypatingai svarbu kai tempas sutampa su antra puse. Sutampa interesas kur sustoti, kur paskubėti, kam skirti daugiau dėmesio, o kam ne.
Galiu laisvai keliauti iš vieno miesto į kitą. Iš vienos šalies į kitą. Tas džiugina.. nors gal ir turi savo kainą. juk tikriausiai ne kiek mažiau svarbu namų jausmas.
Pastebėjau, kad daug žmonių nori keliauti. Tik įprastai išvykus labai greitai panoro grįžti į namus. Gal jie ten susikuria savo saugumą ir jaukumą? Nors nežinau.
Ar man patinka ten kur gyvenu? Taip, ypatingai paskutiniai keli metai man patinka mano gyvenamosios vietos. Pamenu kaip sunkiai priėjau sprendimo keliauti į Ignaliną. Kiek laukiau sprendimo keliauti į Lvovą, kuris atsirado vos ne paskutinę minutę. Juk tuo metu esmė buvo keliauti kažkur.
Tad turiu namų jausmą. Jaučiuosi jame laimingas, saugus ir hm. Nežinau kas dar. Laimė, saugumas.. ir jaukumas bene svarbiausi dalykai namams.
Tikriausiai taip pat kaip kelionei saugumo jausmas, tam tikras komforto lygis ir tinkamas tempas.
Kažkaip įpratau rašyti sau, o čia rašyti atrodo, kad sakinius reikia perrašyti, koreguoti ir taisyti. Tik paliksiu taip kaip šiuo metu pasirašė. Komercinius, darbinius tekstus taisau ir perrašau dešimtys kartų… o čia matyti be korekcijų.
Pamenu Laura pasakojo, kad niekada netaiso savo teksto bloge. Dabar suprantu. Tiesiog rašai ir parašai. Gal taip ir teisinga.
oi kiek daug visko
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2018 08 18
Seniai čia nerašiau, net baisu pažiūrėti kada buvo paskutinis įrašas. O gi buvo tiek tiek visko daug, kad net nežinau nuo ko pradėti. Tad pradėsiu nuo kas šauna į galvą.
Dabar esu miestelyje Černovici. Čia mažas, Kauno dydžio, miestelis :) Čia į mokymus atvyko draugė su kuria susipažinau Lvove. Pakvietė mane apsilankyti. Miestelis gražus, jaukus senamiestis. Kažkuo panašus į Italijos miestelius, tik pagrindinis grožis čia kalnai. Kurių mieste nesimato. Hm. Iš čia žmonės keliauja į kalnus. Tai rytoj dieną leisiu miestelyje, o pirmadienį galvosiu kaip apsilankyti kalnuose.
Dar buvau vakarų Ukrainoje, taip vadinamoje Užkarpatėje. Miestelyje Mukačevo ir Užgorod. Ten daug mažų, gražių įdomių skulptūrų. Labai patiko idėja kaip paprastai ir įdomiai įtraukti turistus. Nieko nekainuoja, o interaktyvumas nerealus. Matėm kelis mažus, o vėliau sužinojau, kad jų yra ženkliai daugiau. Tai vieną naktį paskyrėm mini skulptūrų medžioklei :)
Nuo Užgorodo pakankamai arti yra Budapeštas. Tad nukeliavau ir ten. Buvau beveik dvi dienas. Pasigrožėjau senamiesčiu, paplaukiojau laivais, pasigrožėjau naktiniu Budapeštu. Gražus miestas. Didelis su įspūdingu senamiesčiu bei labai patiko išvystyta transporto sistema. Miesto transporto sistemai priklauso net upės transportas kur gali nuplaukti iš vieno miesto galo į kitą.
Labai užmirštas dalykas pasienis. Kai važiavau į Vengriją, mus iškratė. Peržiūrėjo visus daiktus. Važiavau su žmonėmis, kurie keliauja uždarbiauti.. tai vengras muitininkas pakankamai griežtai peržiūrinėjo visų daiktus. Kai atėjo mano eilė, parodžiau pasą.. ir nežinau ar suveikė mano laikysena ar ES pilietybė, bet mano daiktų nekapstė.
Kai važiavome atgal.. iš Budapešto į Užgorodą, turėjau keliauti vakariniu traukiniu Užgorod – Lviv. Kelis kartus klausiau vairuotojo ar spėsime į traukinį ir jis kas kartą atsakydavo vis su mažiau užtikrintumo, kad taip spėsim, bet jis nežino kaip bus pasienyje. Atvažiavus.. visi nustebo, kad penktadienį vakare didelė eilė.. Na, pradėjau ieškoti sprendimų, tai galiausiai prašokom kokių mašinų 50 iš 80.. mat pas jį lenkiški nr. (taip, taip, ne lietuviški :)) Dalis juos vadina lietuviškais, dalis vadina lenkiška skarda, o arčiau Užkarpaties, tiesiog europietiška skarda, mat ten pilna ir vengriškų, ir slovakiškų, ir čekiškų numerių.
.. tai gi.. pas vairuotoją lenkiški nr., pas mane lietuviškos teisės mes galime važiuoti ES piliečiams skirta juosta.. bet vis tiek galiausiai nespėjome į traukinį. Nors dar buvo idėjų, o gal taip, o gal anaip.. galiausiai susitaikiau ir nusiraminau.
Turėjau dar šoką didelį. Vairuotojas su kuriuo susibendravau, pasiūlė pavairuoti automobilį. Jau Ukrainoje. Jis kelyje apie 20 val, tai vos gyvas. Tai per pirmas 1.5 minutes patyriau du kultūrinius šokus. Pradėjau važiuoti, o šalia stovėjo Mercedes Benz 80 metų. Man sako, ei, stop. Praleisk blatnus. Tipo kažkokie vietiniai kieti. Ir už 30 s. stovių sankryžoje. Naktis, apsižiūrėjau, kad nėra mašinų.. išvažiuoju.. o jis man, greičiau, greičiau.. ir tik įvažiavau į sankryžą ir matau kaip atskrenda fura.. o ten miestas, 50 km apribojimas, bet visi toje atkarpoje važiuoja 100-120.
Beje, pasiūlė man pavairuoti 30-40 km. Žiūriu į GPS navigaciją.. ir nesuprantu. Rašo, kad važiuosime apie 1 val. 20 min. Galvoju, kažką grybauja. Važiuojame ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad į kaimą, kur mes važiuojame.. vis mažiau yra kelio. Čia tas atvejis, kai pradžioje sieki išvengti duobės, o galiausiai turi rinktis į kurią įvažiuoti mažiau skaudės.. Galiausiai jis atsibudo, pasakė, kad įjungčiau antrą bėgį ir važiuočiau savo eiga. Jokio gazo. Ir taip važiavome minučių 10.. ir galiausiai vairuotojas susinervino ir atėmė iš manęs mašiną. Pyko ne ant manęs, o ant keleivių, kuriuos vežė.. jis klausė kelis kartus jų.. ar tikrai ten yra kelias :)
Dar tokio grublėto kelio nesu matęs. Kaip tarka..
Man atrodo, kad jie taip pat, kas kartą atsakinėjo su vis mažiau užtikrintumo. Na, kaip ir vairuotojas apie mano spėjimą į traukinį.
Tai galiausiai juos išsodino, pasakė, kad kvieskitės taksi, aš su savo mašina ten nevažiuosiu.. ir susinervinęs apsisuko atgal. Dar 1.5 valandos.. ir mes miestelio centre. Suvalgėm keptą vištą.. pakalbėjome su dviem vaikinais, kurie kariavo fronte ir išsiskirstėm.
Kas džiugina kelionėje, kad beveik visur pavyksta surasti įdomių žmonių, kurie perteikia vietinės kultūros ypatumus.
Na ir pabaigai, šį kartą. Yra planas rugsėjo mėn. keliauti į Odessą. Prie jūros. Teisingiau prie jūros, kur nors prie Odessos. Dar nežinau, nei kaip, nei ką.
Na ir tvarkausi leidimą gyventi Ukrainoje, kad galėčiau dar kažkiek čia užsibūti. Nes oficialios 90 dienų per 180 dienų laikotarpį greitai baigsis.
Be struktūros, padrikai, bet norėjau parašyti.