Baltos dėmės arba susitikti spalio 2 d., o darbus padaryti iki spalio 15 d.

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 11 01

Susitikti spalio 2 d., o darbus padaryti iki spalio 15 d. Per kelias dienas pasakiau tokius žodžius aplinkiniams. Abu kartus manęs prašė patikslinti, ar tikrai kalbu apie spalį, nes jau spalio pabaiga / lapkričio pradžia. 

Pažįstamas jausmas, kai nežinau koks mėnuo. Tik jau labai seniai buvo taip, kad vis dar gyvenu senu mėnesiu. Tikėtina tai ne veltui, nes toks jausmas, kad spalį iš savo gyvenimo esu ištrynęs, išmetęs. Jo lyg nėra buvę. Balta dėmė. Jeigu žiūrėti, kažką padariau, kažkur buvau, buvo pavieniai malonūs, smagūs, vertingi įvykiai.. bet pats mėnuo lyg būtų nuėjęs veltui. 

Tikriausiai todėl protas gyvena su mintimis, kad spalis dar bus ir nori neigti realybę, kad jau lapkritis. Pamenu rugpjūtį, liepą, sprendimus ir gyvenimą gegužės – birželio mėnesiais.

Man atrodo terminas balta dėmė labai taikliai išreiškią mintį apie išmestą gyvenimo dalį.

Kažkas panašaus buvo 2015 m. gegužės mėn., kai organizavome Talentų Kartos konferenciją. Tada nieko nemačiau. Suprasdavau, kad savaitgalis tik iš to, kad grįždamas iš ofiso namo matydavau centre daug girto jaunimo. Konferencija buvo nuostabi, dar ir dabar klientai sutinka ir klausia, ar darysim ką nors panašaus? Bet procesas į ją ne. Manau galima buvo padaryti viską ženkliai geriau. 

Esu garsiai pasakęs, kad noriu išvažiuoti pagyventi svetur. Einu šiuo keliu norimos vizijos link. Kaip visada, viskas užtrunka ilgiau, nei tikiuosi :) Eh, tie optimistiniai lūkesčiai..  Tai, pavasarį svarsčiau ar išvažiuoti dabar ir nepadaryti norimo projekto, ar likti ir padaryti. Supratau, kad nenoriu likti, daryti ir laukti. Man atrodo laukti… yra pats blogiausias pasirinkimas. Man patiko, mano sprendimas. Lieku, dirbu ties projektu ir viena svarbi sąlyga – gyvenu gyvenimą. 

Tikiu, kad žmonėms tai gali būti labai abstraktu, bet man labai aiški sąlyga. Vasara dirbau ir gyvenau. Buvo puikus metas. Bendravimas, bėgiojimas, skaitymas, rašymas, mokymasis, išvykos. Nors telefonas rodo, kad didžioji dalis laiko praleista namų aplinkoje (kas normalu, kadangi daug dirbu iš namų, o ir miegu dažniausiai vienuose iš namų). Visgi gyvenimas ėjo smagiai. 

Spalio mėn., pažadėjau priimti sprendimą. Pasitikrinau kelias galimybes, jos buvo uždarytos. Ir kaip dabar suprantu, kažko nepadariau.Spalio mėn. buvo tikrai fainų dalykų. Pažiūrėjau daugiau nei 10 spektaklių, buvo vakarienės, bendravimas, padariau nuotrauką, kurią įvertinto foto bendruomenė, bet kažkas ne taip. Vis tiek, spalis -balta dėmė. 

Ką daryti kitaip?

  1. Vasarą dariau vieną dalyką. Kasdien kažką padaryti, kas išreiškia mano vertybes. Nežinau ar rugsėjį, spalį to nedariau, bet tęsti išreikšti vertybes elgsena. 
  2. Daugiau artimo bendravimo. 
  3. Man atrodo, kad nėra priimtas sprendimas. Toks ale, padarytas deadline pratęsimas, o ne naujas sprendimas. Tai priimti sprendimą kaip gyvenu toliau :)
  4. Tyrinėti. Baltos dėmės yra gyvenimo dalis, kuri suteikia patirtį, žinias, suvokimus. 

 

Update. Na, spalis tikrai turėjo smagių akimirkų. Daug vertingų, malonių dalykų įvyko. Pamačiau geriausią metų spektaklį, pradėjau dalyvauti mokymuose, mėnuo tikrai bus įsimintinas. Tik vis tiek kažkas buvo ne taip :) 

Būti, klausytis, stebėti, skanauti. 

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 15

Kartais yra dienų, kai neiškišu nosies iš namų. Dažniau, tai yra tingėjimo padarinys, nei ale užimtumo. Pastebėjau, kad nusprendęs išeiti pabėgioti, esu labiau laimingas, nei atsisakęs. Labai panašiai ir su vaikščiojimu. Todėl džiaugiuosi, kad vis dažniau pavyksta ištempti save į lauką. Turiu visa aibę ritualų vaikščiojimo metu. 

Tyrinėti naujas vietas, mėgautis vaizdais, fotografuoti, užuosti kvapus. Vienas iš dažniausių – stebėti pėdų sąlyti su žeme. Sunku tvirtai jausti žemę po kojomis ir būti mintyse. Dažnai išėjęs iš susitikimo, kur nors miesto pakraštyje, leidžiu sau grįžti pėsčiomis. Įsitikinau, kad nuo tokio pasivaikščiojimo produktyvumas ir energingumas auga, todėl jau seniai savęs nepjaunu, kad kiek ale praradau laiko. 

Šiandien diena galėjo tapti, nuo ryto iki vakaro 4 sienose. Ryte gaminausi valgyti, skaičiau, mokiausi, žiūrėjau Tapino „Laikykitės ten“. Tikriausiai, taip galėjau kuo ramiausiai prasėdėti namuose. Bet parašiau draugei ir ištempiau tiek ją, tiek save į lauką. Pasidariau arbatos, įsijungiau muziką ir iškeliavau.

Moterys dažnai vėluoja, kaip tik prisiminiau tėvo mėgstamą anekdotą. Žmoną vyrui sako: brangusis, aš išeinu 5 minutėms, tu kas pusvalandį sriubą pamaišyk :) Tai panašiai buvo ir šį kartą. Nors laikas ėjosi nuostabiai. Sėdėjau aukštai ant tilto bokštelio, skanavau obuolių ir cinamonų arbatą. Muziką pakeitė, Nobelio literatūros premijos nugalėtojo, Kazuo Ishiguro, audio knyga. 

Buvo nuostabu būti, klausytis, stebėti, skanauti. Taip ir mėgavausi, kol negavau žinutės „kur tu?“. Tada buvo pokalbio, diskusijų metas. Nors karts nuo karto vaizdas vis pavogdavo mane iš pokalbio. O gal priešingai, puošė vakaro pašnekesį. 

Keliauti buvo verta. Toks pasikrovimas jėgų ateinančiai savaitei. Tokie pasivaikščiojimai man yra gyvumo požymis. 

Kurti realius dalykus, o ne gyventi fantazijose

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 10

Tikiu, kad kažkur yra prieš kelis metus rašytas įrašas apie tai. Pamenu, kai pradėjau kurti Talentų kartą atėjo suvokimas, kad nenoriu žaisti kompiuterinių žaidimų ir nenoriu rašyti knygos. Pirma mintis atsirado iš idėjos, kad gyventi tikrą, o ne virtualų gyvenimą. Savo, o ne kompiuterinių veikėjų. Patirti tikras emocijas, o ne tokias, kurias sukelia virtualūs dalykai (serialai, žaidimai, knygos, filmai). Nors neturiu termino kuo apart intensyvumo skiriasi emocijos, bet man tai kaip lyginti pornografiją su mylėjimusi. Kiekvienas supranta, kad tai visiškai skirtingi dalykai.

Antra mintis – noriu rašyti ne knygą, o kurti tą pasaulį realybėje. Tikriausiai dar ir dabar dalis manęs nori sukurti filmą, spektaklį ar parašyti knygą, kuri būtų ne tiek to do instrukcija ką kaip daryti, kiek labiau apie kitą pasaulio matymo kampą. 

Tačiau tiek dabar, tiek tada stiprus jausmas, kad noriu čiupinėti realybę, o ne būti fantazijose. Matau kaip kuriami produktai kuria vertę. Mokymai mokymų vadovams užaugino stiprus lyderius, kurie kuria mūsų visuomenę. Talentų Kartos apklausos rodė, kad daugiau nei 10% dalyvių pakeisdavo darbą, nes suprato ką nori veikti. O tai yra daugiau nei 150 žmonių. Lapino skrynios dalyvių vertinimai rodo, kad drįsta daugiau laiko skirti sau, geriau supranta savo poreikius, bei išmoko į gyvenimą įnešti daugiau ramybės.. ir to mokosi toliau. 

Suprantu, kad tai nėra namas, miškas ar gamykla. Mano darbo vaisiai ženkliai sunkiau apčiuopiami. Ir tiesą sakant mažai apie juos galvoju. Man tai bendro pyrago dalis. 

Tai noriu kurti tai kas tikra. Jau seniai nėra kompromiso tarp pinigų ir kuriamos vertės. Tai du viename esantys dalykai. Norisi sakyti, kad norisi kurti tai, ką norisi pačiupinėti, bet mano produktai labai abstraktūs. 

Žinau, kad noriu mažiau fantazijų, o daugiau realybės. Tikriausiai tai viena iš priežasčių kodėl man patinka bėgioti. Nors nepaaiškina kodėl patinka rašyti, skaityti. Na, tyrinėti dažniausiai yra tai, kas tikra. Nors vis dar nežinau, kas tas tikra. Gal tuo gyvenimas ir žavus? :)