Pažinti save

Rugsėjo mėn. buvo stiprus jausmas, kad visur vėluoju. Vėlavimo jausmas kilo iš noro greičiau viską padaryti. Kiekvienas stabdantys veiksnys sukeldavo daug susierzinimo. Pamenu pietavome su Olegu, kalbėjomės apie darbus.. ir matau kaip viskas sudėtingėja ir išsitempia laike. To pokalbio metu ginčijausi, buvau irzlus, pertraukinėjau. Papietavus keliavome pėsčiomis nuo Panoramos link Gedimino pr. Einant supratau, kad elgiausi netinkamai ir atsiprašiau Olego paaiškindamas kodėl taip elgiausi. Jis buvo ramus. Tiek mūsų pietų metu, tiek einant pėsčiomis. Dar pridūrė man stipriai įstrigusius žodžius. Aleksejau, juk žinai, mano požiūrį į emocijas. Nėra ko atsiprašinėti. Tuo metu taip jauteisi, aš suprantu. 

Viena iš priežasčių kodėl su Olegu taip paprasta bendrauti – jis moka mane (ir kitus) priimti tokį, koks esu. Kaip paprasta bendrauti, kai gali laisvai sakyti ką manai, jausti, ką jauti, neslopinti minčių, jausmų, emocijų. 

Jeigu aplinka ne gali priimti mūsų emocijų ir būsenų, mes įsitempiame ir stengiamės slopinti jausmus, taip siekdami prisitaikyti. Tai yra stresas. Stresas pagal apibrėžimą  yra mūsų organizmo reakcija į poreikį prisitaikyti.

Artimi žmonės yra tie žmonės su kuriais mes galime būti savimi. Jausti, tai ką jaučiame. Juk nebūna neteisingų jausmų. Tikėtina gali būti ne visai konstruktyvios emocijų išraiškos, tačiau jausmai ir emocijos visos teisingos ir adekvačios tai situacijai. Na, bent jau to žmogaus akimis. Su visais perkėlimais, nuostatomis, vertybėmis ir t.t. 

Man atrodo tobula aplinka yra ta, kurioje galime būti savimi. Ir priešingai, tobulumas pasiekiamas tada, kada galime bet kurioje aplinkoje leisti sau jaustis savimi. 

Nemanau, kad čia labai aiškiai parašiau. Tikiu, kad po 5 metų skaitydamas suprasiu ką čia norėjau pasakyti, bet aiškumo norisi daugiau. O kol kas toks vakaro įrašas :)