Būti, klausytis, stebėti, skanauti. 

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 15

Kartais yra dienų, kai neiškišu nosies iš namų. Dažniau, tai yra tingėjimo padarinys, nei ale užimtumo. Pastebėjau, kad nusprendęs išeiti pabėgioti, esu labiau laimingas, nei atsisakęs. Labai panašiai ir su vaikščiojimu. Todėl džiaugiuosi, kad vis dažniau pavyksta ištempti save į lauką. Turiu visa aibę ritualų vaikščiojimo metu. 

Tyrinėti naujas vietas, mėgautis vaizdais, fotografuoti, užuosti kvapus. Vienas iš dažniausių – stebėti pėdų sąlyti su žeme. Sunku tvirtai jausti žemę po kojomis ir būti mintyse. Dažnai išėjęs iš susitikimo, kur nors miesto pakraštyje, leidžiu sau grįžti pėsčiomis. Įsitikinau, kad nuo tokio pasivaikščiojimo produktyvumas ir energingumas auga, todėl jau seniai savęs nepjaunu, kad kiek ale praradau laiko. 

Šiandien diena galėjo tapti, nuo ryto iki vakaro 4 sienose. Ryte gaminausi valgyti, skaičiau, mokiausi, žiūrėjau Tapino „Laikykitės ten“. Tikriausiai, taip galėjau kuo ramiausiai prasėdėti namuose. Bet parašiau draugei ir ištempiau tiek ją, tiek save į lauką. Pasidariau arbatos, įsijungiau muziką ir iškeliavau.

Moterys dažnai vėluoja, kaip tik prisiminiau tėvo mėgstamą anekdotą. Žmoną vyrui sako: brangusis, aš išeinu 5 minutėms, tu kas pusvalandį sriubą pamaišyk :) Tai panašiai buvo ir šį kartą. Nors laikas ėjosi nuostabiai. Sėdėjau aukštai ant tilto bokštelio, skanavau obuolių ir cinamonų arbatą. Muziką pakeitė, Nobelio literatūros premijos nugalėtojo, Kazuo Ishiguro, audio knyga. 

Buvo nuostabu būti, klausytis, stebėti, skanauti. Taip ir mėgavausi, kol negavau žinutės „kur tu?“. Tada buvo pokalbio, diskusijų metas. Nors karts nuo karto vaizdas vis pavogdavo mane iš pokalbio. O gal priešingai, puošė vakaro pašnekesį. 

Keliauti buvo verta. Toks pasikrovimas jėgų ateinančiai savaitei. Tokie pasivaikščiojimai man yra gyvumo požymis. 

Noriu komentuoti

Required.

Required. Not published.

If you have one.

*