Išmokti mėgautis vairuoti, o ne skubėti atvažiuoti

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2013 07 30

Parašiau įrašą, o vėliau sugalvojau pavadinimą. Taip dažniausiai ir būna. Tik šį kartą įrašo pavadinimas paskatino pakoreguoti patį tekstą. Manau, kad svarbi kompetencija esant prie vairo, o ir veikiant kitas veiklas – išmokti mėgautis tuo ką darai. Ir mokėti atsiriboti nuo ateities taško. Nežinau ar visai nematyti, bet susikoncentruoti ne ties galutinių rezultatų, o ties tuo, ką darai dabar.

Toliau pirminis tekstas :)

Kelionė nuo Vilniaus iki Ventės Rago – nuostabi. Dar labiau įsitikinau, kad man patinka važiuoti automobiliu ilgesnius atstumus. Man nepatinka vairuoti mieste, bet ilgi atstumai mane žavi. Labai žavi. Kelionėje net pailsiu. Svarbu, tik patogiai susireguliuoti sėdynę.

Keista, kad bene svarbiausi dalykai automobilyje, po visų saugumo dalykų, kurie tiesiog privalo būti geri (stabdžiai, ratai, važiuoklė ir pan.), yra lempos, veidrodėliai ir valytuvai :)

Mėgautis važiavimu ženkliai labiau pradėjau, kai išmokau, o teisingiau mokausi – važiuoti ir atsiriboti nuo atvykimo laiko. Nuostabus jausmas važiuoti ir neskaičiuoti kiek liko kilometrų ir neskubėti atvažiuoti, kirsti liniją, atvykti į numatytą vietą.

Pirmą kartą tai patyriau prieš kokius 3 metus kai keliavau traukiniu į Šiaulius. Tiesiog važiavau. Prieš tai buvo išdeginta daug emocijų, vėliau daug emocijų patirta. Berods buvo taip. Ir važiavau ir nieko nelaukiau. Tiesiog važiuoji. Esi čia ir dabar. Ir man tai patiko.

Anksčiau viskas buvo priešingai. Pamenu kai dar mokyklos laikais keliaujant traukiniu iš Vilniaus į Ignaliną ar iš Ignalinos į Vilnių skaičiavau kiek liko ir kankinausi. Vėliau net susikūriau greito važiavimo principus. O jau tiek nuvažiavome. O jau tiek liko. O jau nuvažiavome tiek. O jau čia šalia.

Grįžtant iš kokių nors Šiaulių skaičiuoji kiek čia km važiuoti, kiek galima kur važiuoti, kokią atkarpą greičiau pravažiavus ir t.t.

Dabar kitaip. Dabar galiu rinktis kaip važiuoti. Lėtai ar greitai. Važiavau autostrada ir 100 km, o vietomis gal net ir daugiau nei 150 km. Bet pats renkuosi kaip ir kada važiuoti, o ne valdo ego, emocijos ar mistinis noras greičiau atvažiuoti. Pats sąmoningai galiu rinktis. Ir kai sužinojau, kad liko 8 km iki vietos net nustebau ir paskutinius 8 km vistiek važiavau su nežinojimu kada atvyksiu.

Manau, kad panašiai pradedu ir gyventi. Nežiūrint kaip turi būti, kaip bus. O labiau mėgautis pačia eiga. Prieš kelias dienas pardaviau įmonę. Gavau dalį pinigų. Ir bandžiau suprasti ką jaučiu. Nieko nesukėlė tas įvykis. Todėl pergalės gali būti malonios, gali būti skaudžios, gali būti jokios.

P.S. noriu išmokti geriau jausti automobilį. Priekį, galą, šonus. Nes važiavimas veža. Malonus jausmas :)

Noriu komentuoti

Required.

Required. Not published.

If you have one.