Pažinti save

Toks labai pamąstymų įrašas, kur ne tiek rašau atsakymus ir įžvalgas, kiek klausimus, dvejones ir prielaidas.

Viena iš nuostatų, kuri atima labai daug gyvenimo džiaugsmo: pasaulis turi būti teisingas, o jeigu tiksliau: mano gyvenimas turi būti, pagal mano įsivaizdavimą, geras. Dažnai mes pykstame, kaltiname, nusiviliame, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip mes norime arba kaip įsivaizduojame, kad yra teisinga.

Jeigu paklausti žmonių, ar jie supranta, kad gyvenimas ne bus / nėra vien gėlytės, kiekvienas tai supranta. Tačiau kai susiduriame su sudėtinga situacija patiriame neteisingumo jausmą, pyktį, nusivylimą. Berašant suvokiau, kad tai normalu ir naivu tikėtis, kad mes reaguosime kitaip.

Jeigu kas nors miršta iš artimų žmonių – mes liūdime, mums skauda. Taip ir turi būti. Taip mes atsisveikiname su tuo žmogumi. Juk jeigu tas žmogus buvo labai artimas, jis buvo kaip dalis mūsų pačiu. Tos dalies nupjovimas skausmingas.

Gal labiausiai sau noriu parašyti ir perteikti vieną mintį. Visos emocijos yra reikalingos. Emocijų skirstymas geras / blogos yra labai klaidinantis. Net teigiamos, neigiamos toli nuo realybės. Praradimo metu, mes galime atrasti naujus dalykus. Kažko pabaiga, kas gali sukelti daug skausmo, yra kažko pradžia. 

Ne vienam teko patirti taip vadinamas neigiamas emocijas ir tame patyrime atrasti ką nors vertingo. Iš karto ateina į galvą mintis, kad kai tėvai laidoja vaikus… nieko gero tame negali būti.. ten vien skausmas ir kančia. Ir ne visada tas skausmas padeda atsisveikinti. Ne visada ta kančia padeda gyventi toliau. Yra atveju, kai tėvai neatsigauna.. ir gyvena su tuo skausmu. 

Galbūt logiška teigti, kad ne kiekviename išgyvenime mes ką nors turime atrasti? Ne visi dalykai, turi kažką duoti vertingo? Kai kurie dalykai tiesiog gyvenime įvyksta? 

Man atrodo mokėti priimti gyvenimo įvykius, tokius, kokie jie yra, padeda gyventi. Gal net nėra svarbu iš kokios pozicijos, ar iš manymo, kad viskas gyvenime turi kažkokią prasmę, ar iš pozicijos, kad gyvenimas kartais nėra teisingas. 

Man atrodo, kad gyvenimas be vilties yra labai sunkiai pakeliamas. Iš kitos pusės, kai nėra vilties, kad bus gerai. Nėra lūkesčio, kaip turi viskas vykti… gal nusivylimas mažesnis ar jo net nėra? 

Žinokime, kad viskas gyvenime įvyko taip, kaip turėjo įvykti.