oi kiek daug visko

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2018 08 18

Seniai čia nerašiau, net baisu pažiūrėti kada buvo paskutinis įrašas. O gi buvo tiek tiek visko daug, kad net nežinau nuo ko pradėti. Tad pradėsiu nuo kas šauna į galvą.

Dabar esu miestelyje Černovici. Čia mažas, Kauno dydžio, miestelis :) Čia į mokymus atvyko draugė su kuria susipažinau Lvove. Pakvietė mane apsilankyti. Miestelis gražus, jaukus senamiestis. Kažkuo panašus į Italijos miestelius, tik pagrindinis grožis čia kalnai. Kurių mieste nesimato. Hm. Iš čia žmonės keliauja į kalnus. Tai rytoj dieną leisiu miestelyje, o pirmadienį galvosiu kaip apsilankyti kalnuose.

Dar buvau vakarų Ukrainoje, taip vadinamoje Užkarpatėje. Miestelyje Mukačevo ir Užgorod. Ten daug mažų, gražių įdomių skulptūrų. Labai patiko idėja kaip paprastai ir įdomiai įtraukti turistus. Nieko nekainuoja, o interaktyvumas nerealus. Matėm kelis mažus, o vėliau sužinojau, kad jų yra ženkliai daugiau. Tai vieną naktį paskyrėm mini skulptūrų medžioklei :)

Nuo Užgorodo pakankamai arti yra Budapeštas. Tad nukeliavau ir ten. Buvau beveik dvi dienas. Pasigrožėjau senamiesčiu, paplaukiojau laivais, pasigrožėjau naktiniu Budapeštu. Gražus miestas. Didelis su įspūdingu senamiesčiu bei labai patiko išvystyta transporto sistema. Miesto transporto sistemai priklauso net upės transportas kur gali nuplaukti iš vieno miesto galo į kitą.

Labai užmirštas dalykas pasienis. Kai važiavau į Vengriją, mus iškratė. Peržiūrėjo visus daiktus. Važiavau su žmonėmis, kurie keliauja uždarbiauti.. tai vengras muitininkas pakankamai griežtai peržiūrinėjo visų daiktus. Kai atėjo mano eilė, parodžiau pasą.. ir nežinau ar suveikė mano laikysena ar ES pilietybė, bet mano daiktų nekapstė.

Kai važiavome atgal.. iš Budapešto į Užgorodą, turėjau keliauti vakariniu traukiniu Užgorod – Lviv. Kelis kartus klausiau vairuotojo ar spėsime į traukinį ir jis kas kartą atsakydavo vis su mažiau užtikrintumo,  kad taip spėsim, bet jis nežino kaip bus pasienyje. Atvažiavus.. visi nustebo, kad penktadienį vakare didelė eilė.. Na, pradėjau ieškoti sprendimų, tai galiausiai prašokom kokių mašinų 50 iš 80.. mat pas jį lenkiški nr. (taip, taip, ne lietuviški :)) Dalis juos vadina lietuviškais, dalis vadina lenkiška skarda, o arčiau Užkarpaties, tiesiog europietiška skarda, mat ten pilna ir vengriškų, ir slovakiškų, ir čekiškų numerių.

.. tai gi.. pas vairuotoją lenkiški nr., pas mane lietuviškos teisės mes galime važiuoti ES piliečiams skirta juosta.. bet vis tiek galiausiai nespėjome į traukinį. Nors dar buvo idėjų, o gal taip, o gal anaip.. galiausiai susitaikiau ir nusiraminau.

Turėjau dar šoką didelį. Vairuotojas su kuriuo susibendravau, pasiūlė pavairuoti automobilį. Jau Ukrainoje. Jis kelyje apie 20 val, tai vos gyvas. Tai per pirmas 1.5 minutes patyriau du kultūrinius šokus. Pradėjau važiuoti, o šalia stovėjo Mercedes Benz 80 metų. Man sako, ei, stop. Praleisk blatnus. Tipo kažkokie vietiniai kieti. Ir už 30 s. stovių sankryžoje. Naktis, apsižiūrėjau, kad nėra mašinų.. išvažiuoju.. o jis man, greičiau, greičiau.. ir tik įvažiavau į sankryžą ir matau kaip atskrenda fura.. o ten miestas, 50 km apribojimas, bet visi toje atkarpoje važiuoja 100-120.

Beje, pasiūlė man pavairuoti 30-40 km. Žiūriu į GPS navigaciją.. ir nesuprantu. Rašo, kad važiuosime apie 1 val. 20 min. Galvoju, kažką grybauja. Važiuojame ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad į kaimą, kur mes važiuojame.. vis mažiau yra kelio. Čia tas atvejis, kai pradžioje sieki išvengti duobės, o galiausiai turi rinktis į kurią įvažiuoti mažiau skaudės.. Galiausiai jis atsibudo, pasakė, kad įjungčiau antrą bėgį ir važiuočiau savo eiga. Jokio gazo. Ir taip važiavome minučių 10.. ir galiausiai vairuotojas susinervino ir atėmė iš manęs mašiną. Pyko ne ant manęs, o ant keleivių, kuriuos vežė.. jis klausė kelis kartus jų.. ar tikrai ten yra kelias :)

Dar tokio grublėto kelio nesu matęs. Kaip tarka..

Man atrodo, kad jie taip pat, kas kartą atsakinėjo su vis mažiau užtikrintumo. Na, kaip ir vairuotojas apie mano spėjimą į traukinį.

Tai galiausiai juos išsodino, pasakė, kad kvieskitės taksi, aš su savo mašina ten nevažiuosiu.. ir susinervinęs apsisuko atgal. Dar 1.5 valandos.. ir mes miestelio centre. Suvalgėm keptą vištą.. pakalbėjome su dviem vaikinais, kurie kariavo fronte ir išsiskirstėm.

Kas džiugina kelionėje, kad beveik visur pavyksta surasti įdomių žmonių, kurie perteikia vietinės kultūros ypatumus.

Na ir pabaigai, šį kartą. Yra planas rugsėjo mėn. keliauti į Odessą. Prie jūros. Teisingiau prie jūros, kur nors prie Odessos. Dar nežinau, nei kaip, nei ką.

Na ir tvarkausi leidimą gyventi Ukrainoje, kad galėčiau dar kažkiek čia užsibūti. Nes oficialios 90 dienų per 180 dienų laikotarpį greitai baigsis.

Be struktūros, padrikai, bet norėjau parašyti.