apie spec. pajėgų atrankos metodus

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 07

Kai nagrinėjau talentų ugdymo programas, su malonumu paskendau aprašymuose kaip atrenkamos ir treniruojamos JAV  spec. pajėgos. Yra toks „mėlynas kambarys“, nors dėl spalvos galiu klysti :) Tas kambarys yra durys į išrinktųjų gretas. Į jį pakliūna jau spėc. operacijų patirtį turintys kariai. Dažniausiai vykdę pagalbines funkcijas. Mėlynajame kambaryje treniruojamasi ištisus mėn. Jeigu pavyksta praeiti atranką pakliūna į top spec. pajėgų gretas, kurie vykdo svarbiausias operacijas. 

Man labai patiko, kad kiekvieną savaitę jie turi vertinti vieni kitus. Pažymėti top 5 geriausius ir top 5 blogiausius. Ne viena grupė bandė maištauti prieš tokią tvarką ir instruktoriai jau turi atidirbę šiems pasipriešinimams savo metodus. Kas įdomiausia, instruktoriai patys vertina karius ir kuo puikiausiai geba įvardinti jų psichologinį, fizinį, taktinį ir kitokį pasiruošimą. Vieni kitus prašo vertinti dėl kitos priežasties. Kai dirbama labai sudėtingomis sąlygomis pasitikėjimas vieni kitais ypatingai svarbus. Todėl tokio vertinimo pagalba, jie atsirenka žmones, kuriais labiau pasitikima, o eliminuoja tuos, kuriais dėl vienų ar kitų priežasčių pasitikima mažiau.

Iš mėlynojo kambario išeiti gali tik komandiniai žaidėjai. Individualistams erdvės ten nėra. 

Taip pat jie turi pragaro savaitę. Norvegas Erik Bertrand Larssen aprašė ir pritaikė pragaro savaitę civiliams. Spec. pajėgose yra daug fizinio krūvio, nežmogiškos psichologinės apkrovos. Teigiama, kad daugiau nei pusė neatlaiko šio savaitės egzamino ir pasiduoda. 4 val. miego yra labai mažai. Tik pragaro savaitės metu 4 val. miego ne dienai, o visai savaitei. Ir tai miegoti galima tik stovint arba esant iki kaklo pelkėje. Esmė paprasta – paruošti žmones visiems galimiems sunkumams su kuriais jie galės susidurti. 

Kai kalbu apie kariuomenę dažnai girdžiu, kad ten per didelė diktatūra ir nėra erdvės saviraiškai. Juk ir spec. pajėgų atrankoje stebima kiek gali žmogus paklusti užduočių vykdymui. Net yra atskiros užduotis, kurias neįmanoma įgyvendinti. Taip vertinamas paklusnumas vykdyti įsakymus. 

Dabar, kai komunikacija yra galima realiu laiku su vos sekundžių užlaikymu, tai kokio Cezario laikais… komunikacijos galimybės buvo stipriai apribotos. Kas reiškia, kad pasirinktas planas turėjo būti įgyvendinimas tiksliai taip, kaip buvo sumanytas. Kokia dar improvizacija kai kovoje šimtai laivų iš skirtingų pusių.. 

Galimybė pažinti žmones iš arčiau

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 02

Man svarbus bendravimas. Įdomu pažinti kitus žmones, suprasti juos. Tam turiu kelis įrankius. Viena – draugai, kolegos, klientai, partneriai ir tikriausiai draugų draugai. Antra – esu subūręs klubą, kuriame organizuoju susitikimus su man įdomiais žmonėmis. Trečia – interviu. 

Ką tik ėmiau interviu iš savo matematikos mokytojos. Mokytoja, kuri paliko didžiausią įspaudą. Yra dar keli mokytojai, pvz. istorijos mokytoja, kuri gebėjo sudominti ir įtraukti. Nors daliai klasiokų jos pamokos nepatiko. Dar geografijos mokytoja. Nors dar ir dabar kelia prieštaringus jausmus, bet faktas, kad tai buvo stipri asmenybė, kuri kartais žavėdavo, o kartais negalėjai pakęsti. O matematikos mokytoja sugebėjo perteikti, o gal labiau pakloti pamatus bent dvejais aspektais. 

Viena. Ji buvo labai stipri matematikė, o mokykloje buvo stipri lituanistė. Man jau tuo metu buvo toks pasimėtimas… kaip stipri matematikė ir stipri lituanistė? Visą gyvenimą rašė eilėraščius. Jos apsakymus publikavimo spaudoje. Man tuo metu buvo šokas, kad ji stipri matematikė, buvo stipri lituanistė. 

Šiandien jos interviu metu sužinojau, kad ji stipriai tikinti. Na, tai nenustebino, kol nesužinojau, kad kažkada buvo visiška ateistė. Vadovavo ateistų kažkokiam susivienijimui. Buvo visiška komunistė… ir gyvenimo eigoje patapo stipri krikščionė. Šiuo metu skaito kursus sutuoktiniams apie šeimą ir tikėjimą. Prieš tai pabaigė teologijos kursus ir dar kažką, kad gali dabar mokyti jaunavedžius. 

Dar viena pamoka, kurią visgi nežinau ar išmokau.. jos buvo pasakyti žodžiai, kad rezultatas yra 5% talento ir 95%  darbo. Galbūt man vis norisi tai neigti, nes nepriskiriu savęs prie daug ir sunkiai dirbančių. Tačiau pastangų kryptis ir kiekis manau yra labai svarbu. Nors negaliu ir su tuo sutikti… rašau ir suprantu, kad yra dvejonė. Yra kažkoks miksas. Galbūt čia kaip Lenino frazė – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, kurią perteikiu kaip mokytis mokytis (išmokus mokytis) tada mokytis?

Turėjome su šia mokytoja tokį ale mini konfliktą. Tuo metu buvo trimestrai. Trimestro pabaigoje, visi nori pagerinti vidurkį. Pas mane buvo 9.47 ir man mokytoja neleido. Pasakė, kad 10 reikia turėti, o ne pasitaisyti pabaigoje. Motyvacija kažkodėl krito ir kito trimestro pabaigoje vidurkis buvo 8.4x. Nepamenu kiek tiksliai, bet mokytoja vėl neleido man pasitaisyti. Pasakė, kad galiu geriau mokytis. Kitas trimestras prasidėjo 1 ir 10. 1 – už namų darbus, 10 – už kontrolinius.

Nepamenu kaip ten buvo ar ruošiausi ar man temos buvo visiškai suprantamos, bet kontrolinius parašydavau puikiai. Po kelių tokių demaršų, mokytoja pagrasino mane nuvesti pas direktorę. Sutikau, pasakiau, kad galime eiti. Nesupratau ką man padarys ir už ką mane nubaus? Kad ji man neleido pasitaisyti? Ar kad 10 gaunu iš kontrolinių? Koks kieno reikalas dėl namų darbų? Stovėjome prie direktorės durų, buvau visiškai ramus ir jaučiausi absoliučiai teisus. Pas direktorę mes taip ir nenuėjome.

Nežinau ar išsinešiau kažką iš šios situacijos. Užtikrintumą, pasitikėjimą, drąsą.. ką tikėtina ir taip turėjau nuo mažens, bet prisimenu šią istoriją. Tiesą sakant net nežinau kiek gi turėjau paskutiniame trimestre. Čia buvo arba 8 arba 9 klasė.

Dabar jau ne mokykloje. Mokytoja irgi seniai pensijoje. Imti iš jos interviu buvo tikrai nuostabu. Nors vietomis atrodė ar tai bus įdomu kitiems? Ar tinkamai klausiu… ir tokių dvejonių buvo, yra. Suprantu, kad dar daug ko nemoku. Kol kas neįsivaizduoju kaip ima interviu tiesioginiame eteryje, nes ne visi atsakymai atrodo įdomūs bus publikai, o gal čia tik kalba mano noras daugiau mokytis.. 

Ir supratau dar vieną dalyką. Noriu gilesnės diskusijos apie tikėjimą. Gal ne tiek apie pačią religiją, kiek apie tikėjimą. Su Doveika diskusija buvo man atrodo paviršutinė ir nevykusi. Norisi kalbėti iš pozicijos dvejojančio. Ir su pagarba, kaip diskusijoje: aš tikiu, aš irgi ne.

pamąstymai apie suklupimų, praradimų, netekimų teigiamus aspektus

Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 01

Vienas iš pastarojo gyvenimo atradimų, o teisingiau suvokimas – įvykiai ir reiškiniai, kuriems mes suteikiame blogai etiketę, dažnai turi vertingus aspektus. Čia iš operos nėra blogai arba gerai. 

Sena daina, kad įvykiai patys iš savęs yra nei geri, nei blogi. Įvykius vienai ar kitai kategorijai priskiriame mes patys. Vertinimas slypi mumyse. Pastaruoju metu supratau, kad daug įvykių mano gyvenime, kurie buvo sudėtingi, sunkus ir tokie, kokius ale ir priešui nepalinkėtume… nėra tokie blogi. Jie atnešė man vertingos patirties, atvėrė naujas galimybes. Be jų nebūčiau toks, koks esu.

Juk kaip naivu manyti, kad gyvenimas yra vien gelytės. Normalu, kad gyvenime yra tiek malonesnių, tiek sudėtingesnių momentų. Tai štai šie sudėtingi momentai, mus daro stipresniais. Tikiu, kad tai irgi sena daina. Dar Nyčė, o tikėtina ir iki jo kas nors sakė šią mintį: tai kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais. 

Bet esmė vis tiek ne tame :) Viena. Dabar man tai ne žinojimas, o suvokimas. Antra. Tai suvokus yra kiek kitokia reakcija į šiuos įvykius. Nors nebūtinai. 

Taip rašau ir vis dvejoju. Nes kartais norisi sakyti, kad galbūt jeigu ten būtų pavykę, o ne taip atsitikę kaip dabar įvyko, būtų viskas ženkliai geriau. Bet kuo puikiausiai suprantu, kad tai mitas. Nes mes nežinome kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę.

Kartais norisi sakyti, kad galbūt tam tikri dalykai tikrai yra blogi.. ir iš jų nieko neišmokstame. Dažnai lygos stiprina organizmą ir taip mes tampame atsparesni lygoms, bet kartais lyga tiek atima… kad žmonės taip ir neprisikelia gyventi. Nebūtinai tiesiogine prasme. Pvz. žmogus, po kokio nors suklupimo.. pasiduoda alkoholiui ir taip palaidoja save dar esant gyvam. 

Tuo atveju žmogus nesugeba priimti tai, kas įvyko, kaip yra… ir bėga nuo realybės į priklausomybę. Tas reiškia, kad kelias į išėjimą iš tos situacijos per priėmimą. Ok, psichologija tai irgi žino. 9 ar 12 žingsnių kalba kaip tik apie tai. 

Ar noriu parašyti ką nors naujo? Ne. Labiau rašau pats sau, ką suvokiau, prie ko priėjau ir ką nesužinojau, o atradau, supratau. Nes žinoti ir suprasti yra visiškai du skirtingi dalykai.

Iš esmės, gyvenimo kokybė pagerėja, kai mes suvokiame, kad bloguose įvykiuose dažnai slypi ateičiai naudingi atradimai. Suomiai Ben Furman ir Tapani Ahola turi idėją, kad liga, suklupimai, praradimai yra pamoka, kurią mums kažkas siunčia. Paklausti savęs, ką man sako ši liga? Kam man nori pasakyti šis praradimas?

Vienas artimas draugas po tėvo mirties pradėjo mažiau dirbti ir daugiau keliauti. Ar tai reiškia, kad draugui tėvo mirtis tapo lengvesnė? Nemanau. Praradimai, suklupimai jie vis tiek sudėtingi. Gal tokiais atvejais svarbiau žinoti, kad tai praeis? Kad gyvenimas tęsiasi? Gal toks žinojimas padeda judėti pirmyn? Gal siunčiamos pamokos atradimai padeda turėti viltį?

Tema labai egzistencinė. Noriu ją vis geriau suprasti, todėl daugiau klausimų, nei teigimo.