Palinkėjimų žala arba iliuzija, kad viskas visada bus gerai
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2018 02 22
Manau kažką panašaus jau esu rašęs, tik atrodo, kad šį kartą vos vos giliau suprantu šią idėją apie kurią noriu parašyti. Man vis labiau keista girdėti palinkėjimus, kad tu būtum visada sveikas, kad tau viskas sektųsi, kad tave lydėtų vien sėkmė ir viskas pas tave gyvenime būtų tobula.
Nesu realybėje matęs tokių dalykų. Absoliučiai visi žmonės daugiau ar mažiau serga. Absoliučiai visi turi blogų dienų. Absoliučiai visada su daugiau mažiau bangavimų pakilimai keičia suklupimus. Kai kuriais atvejais tie bangavimai gali būti mažesni, bet ir jie gali būti visokie.
Man atrodo naivu ir klaidinga linkėti to, ko negali būti, o ir nuteikti žmogų nerealiems lūkesčiams. Kuo didesnė iliuzija, tuo jų sudužimas bus stipresnis. Ok, sutinku su tam tikromis iliuzijomis siekiant tikslų. Tikėkime, kad mums gali pavykti.. nors ir čia pradedu įžvelgti alternatyvių būdų kaip siekti tikslų. Nors dar neturiu suformavęs tikslios pozicijos / nuostatos. Man keisti palinkėjimai, kad gyvensi kaip Boro boro saloje.
Pasaulio istorija turi daug pavyzdžių. Vaikas, kuris norėjo kasdien Kalėdų. Karalius, kuris norėjo, kad viskas prie ko jis prisilies virs auksų. Motina, kuri užbūrė, kad jos vaiką visi mylėtų.. beje, puikus Hermano Hesės apsakymas Augustas kalba panašia tema, nors kiek ir per kitą prizmę.
Man labai keista, kad aš apie tai rašau, nes pats visada buvau ir esu didžiausias pozityvistas, kurio viltis labai stipri. Bet šiuo atveju suvokiu, kad tokie palinkėjimai ir absurdiški ir net žalingi. Nes manau, kad didelė gyvenimo kokybės kliūtis yra nusivylimas ir manymas, kad gyvenimas (likimas) nėra teisingas. Esant tokioje būsenoje, žmogaus gyvenimo kokybė krenta.
Nors rašau ir girdžiu savo kategoriškumą… ir patirtis rodo, kad nėra viskas taip juoda arba balta.. ir tikėtina, kad tuose palinkėjimuose yra pozityvių momentų. Galbūt žmogus bent tuo metu jaučiasi gerai. Juk mūsų smegenis negali atskirti ar mes įsivaizduojame ateitį ar išgyvename kažką tuo metu. Galbūt todėl egzistuoja tokie palinkėjimai? Juk taip žmogus jaučiasi, lyg jis sveikas, turtingas, sėkmingas ir t.t.
Tikėtina, kad per daug kategoriškas tonas, bet nelinkėkime amžinos laimės, sveikatos ir sėkmės.
Šimtas metų Lietuvai! Vasario 16-osios proga
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2018 02 16
Vasario 16-osios proga.
Prisimenu vieną istoriją, kuri nutiko man su vienu labai geru bičiuliu.
Vėlus Penktadienio vakaras, Vilniaus centras. Mums keliaujant iš vieno baro į kitą, prieš akis scena: vaikinas laužo šiukšliadėžę. Draugas sušuko jam: “Kodėl tu laužai mano Vilnių? Juk jis tavo irgi!” Mano didelei nuostabai, vaikinas sustingo.. ir nustojo daužyti.. matyt komentaras buvo labai taiklus.
Šis įvykis buvo mūsų vakaro tema. Kalbėjomės, kiek svarbus yra ownership jausmas, kuris ne tiek skatina savintis, kiek rūpintis. Čia mano miestas, čia mano šalis, čia mano planeta.
Palietėm ir kitą temą. Nors man labai patinka idėja, kad mūsų Sąjūdis sugriovė sovietų sąjungą, visgi man atrodo, kad ją sugriovėm ne mes. Ne mes, o viena paprasta frazė: a tebe eto nado (ar tau to reikia)? Ši frazė buvo kas kart ištraukiama, kai reikėjo papildomai pajudinti užpakalį ir kažką naudingo padaryti. Ši frazė homo sovieticus vizitinė kortelė ir sovietų sąjungos mentalinis virusas.
Kitas mano bičiulis, vaikščiodamas palei upę ar po mūsų senamiestį turi labai gražų įprotį. Pamatęs šiukšlę ant žemės, pakelia ją. Neša iki šiukšliadėžės ir išmeta. Kartais net atrodo, kad išeina ne pasivaikščioti, o tvarkyti aplinkos. Kažkada jo paklausiau, ar renka karmos taškus? Jis susimąstė ir pasakė, kad net nebuvo apie tai pagalvojęs, tarė tai su sau būdinga šilta šypsena, pakeldamas dar vieną šiukšklę.
Galbūt taip naivu manyti, bet man atrodo, kad MO muziejus, Bėdų turgus, TEDxVilnius, Baltosios pirštinės ir kitos panašios iniciatyvos, gimė būtent iš tokių kasdienių mažų poelgių.
Lygiai taip pat tikiu, kad mūsų pasyvumo, abejingumo ir egocentriškumo išraiška – kas ketverius metus atsispindi seimo ir kituose rinkimuose.
Pabendravus neformalioje aplinkoje su politikais, suprantu, kad jie absoliuti mūsų visuomenės kopija. Kaip mes keiksnojame politikus, taip jie keiksnoja žmonių pasyvumą, abejingumą ar egocentriškumą. Taip tik dar labiau siedami “tebe eto nado” mentalinį virusą.
Galbūt ši idėja dar naivesnė, bet man atrodo, kad mano iniciatyvumas / pasyvumas turi įtakos tam, kokia yra mūsų šalis. Mano veiksmai turi įtakos mano draugų veiksmams. (Na, bent jau mano bičiulių poelgiai man įtaką turi). Mano draugų veiksmai turi įtakos jų draugams. Ir taip.. po truputi link didesnių pokyčių. Galu gale žiūrėk, kažkas iš jų imsis kurti MO muziejų.
Gal ir per daug naivu.. bet Australijoje yra aborigenų gentis, kuri netiki, jog mylėjimasis turi kažką bendro su vaiko gimimu. Išgirdus šį faktą, jie nustemba ir su naivia šypsena veide sako: baik tu.. aš čia su ja… šurum šurum… ir čia dėl to vėliau išauga pilvas? Negali būti :)
Manau idėja Lietuvai slypi ne didžiulių projektų ambicijose, o mažuose žingsniuose, kuriuos galime atlikti kiekvienas. Kasdien.
Kiek daug rašliavos, o realiai užtenka pasakyti, deja, jau nuvalkiotą, Dž. Kenedžio frazę: neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.
O vokiečių rašytojas, Ekhart Tolle, 2015 m. išrinktas įtakingiausiu dvasiniu mokytoju pasaulyje, kuris nepriklauso jokiai religijai, pasakė dar įdomesnę mintį: duok tai, ko trūksta pačiam.
Psichologijoje yra toks dėsnis. Norime, kad mus labiau suprastų – supraskime kitus pirmi. Norime pagarbos – pradėkime kitus gerbti pirmi.
Manau tai veikia ir visuomenės mastu. Norime aktyvesnės, supratingesnės valdžios, pradėkime pirmi. Bent aš tikiu, kad mano ir mano draugų maži žingsniai, turi įtakos mūsų visuomenės gerovei.
Su gimtadieniu Lietuva!
#lietuvai100 #sugimtadieniuLietuva #mažižingsniai #vasario16 #aštikiu #100atkurtaiLietuvai
Aplinka, kurioje galime būti savimi
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2018 01 22
Rugsėjo mėn. buvo stiprus jausmas, kad visur vėluoju. Vėlavimo jausmas kilo iš noro greičiau viską padaryti. Kiekvienas stabdantys veiksnys sukeldavo daug susierzinimo. Pamenu pietavome su Olegu, kalbėjomės apie darbus.. ir matau kaip viskas sudėtingėja ir išsitempia laike. To pokalbio metu ginčijausi, buvau irzlus, pertraukinėjau. Papietavus keliavome pėsčiomis nuo Panoramos link Gedimino pr. Einant supratau, kad elgiausi netinkamai ir atsiprašiau Olego paaiškindamas kodėl taip elgiausi. Jis buvo ramus. Tiek mūsų pietų metu, tiek einant pėsčiomis. Dar pridūrė man stipriai įstrigusius žodžius. Aleksejau, juk žinai, mano požiūrį į emocijas. Nėra ko atsiprašinėti. Tuo metu taip jauteisi, aš suprantu.
Viena iš priežasčių kodėl su Olegu taip paprasta bendrauti – jis moka mane (ir kitus) priimti tokį, koks esu. Kaip paprasta bendrauti, kai gali laisvai sakyti ką manai, jausti, ką jauti, neslopinti minčių, jausmų, emocijų.
Jeigu aplinka ne gali priimti mūsų emocijų ir būsenų, mes įsitempiame ir stengiamės slopinti jausmus, taip siekdami prisitaikyti. Tai yra stresas. Stresas pagal apibrėžimą yra mūsų organizmo reakcija į poreikį prisitaikyti.
Artimi žmonės yra tie žmonės su kuriais mes galime būti savimi. Jausti, tai ką jaučiame. Juk nebūna neteisingų jausmų. Tikėtina gali būti ne visai konstruktyvios emocijų išraiškos, tačiau jausmai ir emocijos visos teisingos ir adekvačios tai situacijai. Na, bent jau to žmogaus akimis. Su visais perkėlimais, nuostatomis, vertybėmis ir t.t.
Man atrodo tobula aplinka yra ta, kurioje galime būti savimi. Ir priešingai, tobulumas pasiekiamas tada, kada galime bet kurioje aplinkoje leisti sau jaustis savimi.
Nemanau, kad čia labai aiškiai parašiau. Tikiu, kad po 5 metų skaitydamas suprasiu ką čia norėjau pasakyti, bet aiškumo norisi daugiau. O kol kas toks vakaro įrašas :)