Pažinti save

Tikėtina ši sąvoka atsirado mano kalboje anksčiau. Galbūt net apie tai esu rašęs šiame dienoraštyje arba savo asmeniniuose užrašuose. O gal tai nauja. Nežinau. Norisi rašyti, kad su metais vis labiau ir labiau ši vertybė įgauna didesnę prasmę. Ir ne, tai ne sveikata :) Nors sveikata irgi svarbu. Vertybė apie kurią noriu šiandien parašyti yra grožis.

Pamenu Baltuose drambliuose esu daręs Talentų Kartos komandos vertybių rangavimą. Tuo metu žiūrėdamas Milton Rokeach vertybes galvojau kas per nesąmoninga vertybė yra grožis. Kas gali ją rinktis? Šiais metais sveikindamas su Naujais metais, visiems sakiau gražių metų. 

Keistai gali skambėti, kad ši vertybė man vis svarbesnė, kai savo išvaizdai skiriu minimaliai dėmesio. Nors tikėtina, vis dažniau pažiūriu kaip atrodo batai, ar su kokiais marškiniais keliauti. Beje, jų atsirado mano garderobe. Galbūt ir čia vyksta pokytis? Nors vis dar vengiu kirpyklų ir tikrai turiu kur pasitempti šioje srityje, visgi grožis tampa tikrai vis svarbesnis.

Kaip ir viskas, taip ir grožis man platesnė sąvoka. Graži diena kai matai artimo žmogaus nuoširdžią šypseną. Graži akimirka kai matai gamtos, architektūros ar kitokius mažus stebuklus. Graži muzika. Graži prezentacija, gražūs dalyvių atsiliepimai. Ir tikėtina grožis dar labiau susijęs su tuo, kas yra viduje. 

Tikėtina, prieš daugiau nei 10 metų buvau pirmoje meditacijos stovykloje. Tai buvo kelių dienų išvyka į gamtą, kurioje susipažinome su įvairiomis meditacijomis. Viena iš meditacijų buvo afrikietiškų būgnų pagalba kelionė į pasąmonę. Pamenu vaikščiojome po sodą. Ten kiekvienas radome savo namą. Vaikščiojant po tą namą, radau duris į apačią. Nusileidęs pamačiau man matytus rūsius. Tamsus, niurus su daug betvarkės. Grįžus atgal iš to rūsio vėliau papasakojo, kad tas rūsys buvo mūsų pasąmonė. 

Tuo metu kažkiek išsigandau, kad toks baisus mano vidinis pasaulis. Jaučiu, kad nuo tada atsirado ir dėmių ir daugiau grožio. Nedrįsau rašyti švaros, nes jos mano gyvenime vis dar mažai. Jaučiu, kad tas vidinis pasaulis įgauna daugiau grožio. 

Gal nuskambės labai filosofiškai, bet vidinis grožis man atrodo tikrai egzistuoja. Kartais vidus kupinas skausmo, kartais liūdesio, kartais džiaugsmo, kartais meilės. Galbūt tai tiesiog veido raumenų, įtampų (kvapų?) ar dar ko  visuma, o gal pastebima ženkliai daugiau. Toks tas mistikos proveržis iš logiko lupų ;)

Šių metų vasara buvo graži, pilna. Ruduo buvo ženkliai tuštesnis, su daug gražių akimirkų, bet kažkoks ne toks.

p.s. hm, asmeninių vertybių sąraše grožis vis dar neatsirado. Tikėtina, kad logika vis dar neleidžia atrasti jai vietos svarbiausių vertybių penkete. 

Prieš gerą mėnesį buvau susitikęs su Tania. Kaip visada netyčia, kažkur mieste. Sėdom išgerti kavos ir paplepėti. Apturėjome labai malonų ir turiningą pokalbį. Vienas iš klausimų apie ką kalbėjomės iškilo dabar. Tuoj 2018 m. Galima sakyti, liko kelios valandos. Ryte rašiau galvodamas, kad rašau paskutinį įrašą šiais metais, tačiau noriu parašyti dar vieną. 

Tai gi apie klausimą. Liepos mėn., apturėjau įdomų ir vertingą patyrimą. Šiais metais mano darbo ritmas yra kelis kartus mažesnis, nei buvo anksčiau, o liepos mėn. įšokau į 200 km per val. tempą su nuostabiais stabtelėjimais atsigerti arbatos ar kavos. Rytą pradedant nuo ramių ritualų palaipsniui įkrentant į beprotišką darbo tempą. Toks stop go stop go skrydis. Man visai patiko toks tempas. Tuo labiau, kad vos ne viską, prie ko tuo metu prisiliečiau virto tarpinėmis pergalėmis. Todėl kalbant su Tania sakiau, kad man patinka toks ritmas, kuriame yra streso, sudėtingumo, įtampos, galvos sukimo, maksimali mobilizacija ir didžiulis poreikis koncentracijos. 

Dabar sėdžiu Huracan coffee Pirklių klube. Mėgaujuosi kava, rinkau mintį prie įrašo apie nubėgtus 1000 km ir pagalvojau. Noriu imti interviu, dirbti su grupėmis, turėti automobilyje aprangą ir suradus gražų gamtos kampelį pabėgioti ten… kurti artimus santykius, turėti šunį, mėgautis muzika, piešimu ir rašymu. Ar tam reikia to tempo? To streso? 

Šiandien ryte kirtau 1001 kilometrą ir nebuvo jokių emocijų. Na, intensyvių emocijų. Prieš kelias savaites sužinojau, kad patvirtino verslumo paraišką ties kuria koncentravausi vasarą. Ten yra aiškus suvokimas, kad iki rezultato ten dar tolimas kelias, gal todėl irgi nesukėlė daug emocijų. Na, nubėgtas trail maratonas, sukėlė daug džiaugsmo. Tikriausiai labai panašiai kaip praeitais metais rugpjūčio mėn nubėgus 7 km. Buvo wow! Bet bėgioju ne dėl to. Bėgioju nes patinka, nes gerai jaučiuosi tuo metu ir po to. Svarbi dalis, man patinka būti bėgiku ir būti bėgikų dalimi.

Kas dar man taip patinka, kaip bėgiojimas? Darbas su grupe, ne tiek mokymų vedimas, kiek konsultacijos, moderavimas. Problemos sprendimas, skirtingų interesų derinimas. Dar patinka rašyti. Vis daugiau rašau. Šis įrašas 155. Čia neskaitant parašytų straipsnių. Gal kažkiek patinka piešti. Nežinau ar tiek, kiek bėgimas, bet patinka.

Dar patinka ir labai svarbu bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai čia slypi keli dalykai. Vienas -intelektualus, kartais gali būti kandus / kritiškas pokalbis. Antras – artimas, kai visiškai esi savimi. Kartais to dalis yra dūkimas :) 

Kelionės ir vairavimas. Kitų kultūrų pažinimas. Aš nežinau, gal čia kažkoks blokas ir neigimas, bet labai retai jaučiu ilgesio jausmą. Kelionėse pasiilgstu to namų komforto ir saugumo, kad esu savo erdvėje, tačiau laisvai galiu būti išvykęs ilgam laikui. Draugus ir artimus žmones pamatęs nudžiungu ir negaliu pasakyti, kad va pasiilgau, bet pamatęs labai nudžiungu. 

Tai klausimas ar tam reikia to streso, didelio tempo? Bet gal čia skirtingi dalykai? Ir jie nėra arba arba, o tiesiog kaip galima ryte gerti arbatą, o per pietūs kavą? O ne ar / ar. Galbūt tai papildantys elementai, o ne pasirinkimo? 

Ar vasara buvau laimingas? Taip. Tai buvo smagi, kokybiška vasara. Mėgstu skirstyti, dieną nugyvenau ar praegzistavau. Tai vasara gyvenau :) 

Berašant suprantu, kad tokį tempą sunku atlaikyti ir kvailą manyti, kad toks tempas gali būti visada. Bandžiau jį atlaikyti rudenį ir daug kas krito iš rankų. Manau svarbu suprasti, kokį tempą galiu dabar atlaikyti bei kokio noriu. O ne reikalauti iš savęs neadekvačiai. Patinka ši mintis. T.y. suvokti, kokia dabar mano būsena ir kiek galiu būti produktyvus, kiek iš savęs išspausti yra realu. suvokiant visus maksimalizmus, reiklumus kokybei ir (ne)ribotas galias. 

Puikiai žinau, kad esu iš tų žmonių, kurių produktyvumas stipriai banguoja. Ne kartą sau ir kitiems esu įrodęs, kad galiu būti produktyvesnis už būrį žmonių, tačiau kartais esu kaip daržovė :D Vis geriau suprantu, kokiam darbui gebu mobilizuotis, kaip mobilizuotis, kaip rūpintis savo produktyvumu. Nors pagalvojus, prieš metus nesuvokiau ir pusės tiek, kiek suprantu dabar. Koks gi idiotas buvau prieš metus :D Tikiu, kad po metų galėsiu pasakyti panašius dalykus. Toks jau tas nuolatinis savęs pažinimas ir augimas.

Na ir finalinis suvokimas. Tikriausiai svarbu mokėti gyventi ir dideliame tempe ir be jo. Tai yra mokėti rinktis kas dabar labiausiai logiška / praktiška / teisinga. Atitinka vidinę būseną ir išorinę situaciją. Labiausiai tinkama pagal aktualius / svarbius parametrus. 

Tikriausiai pabaigai labai tiks Ošo mintis. Žmogus, kuriam reikia laisvės yra ne laisvas, nes gali būti laisvas tik esant laisvei. Man ši mintis labai gili ir graži, nors tikėtina nemoku jos perteikti taip aiškiai ir suprantamai, kiek man ji yra aiški. Atsisakius laisvės poreikio, mes tampame laisvesni.