Pažinti save

Tikėtina ši sąvoka atsirado mano kalboje anksčiau. Galbūt net apie tai esu rašęs šiame dienoraštyje arba savo asmeniniuose užrašuose. O gal tai nauja. Nežinau. Norisi rašyti, kad su metais vis labiau ir labiau ši vertybė įgauna didesnę prasmę. Ir ne, tai ne sveikata :) Nors sveikata irgi svarbu. Vertybė apie kurią noriu šiandien parašyti yra grožis.

Pamenu Baltuose drambliuose esu daręs Talentų Kartos komandos vertybių rangavimą. Tuo metu žiūrėdamas Milton Rokeach vertybes galvojau kas per nesąmoninga vertybė yra grožis. Kas gali ją rinktis? Šiais metais sveikindamas su Naujais metais, visiems sakiau gražių metų. 

Keistai gali skambėti, kad ši vertybė man vis svarbesnė, kai savo išvaizdai skiriu minimaliai dėmesio. Nors tikėtina, vis dažniau pažiūriu kaip atrodo batai, ar su kokiais marškiniais keliauti. Beje, jų atsirado mano garderobe. Galbūt ir čia vyksta pokytis? Nors vis dar vengiu kirpyklų ir tikrai turiu kur pasitempti šioje srityje, visgi grožis tampa tikrai vis svarbesnis.

Kaip ir viskas, taip ir grožis man platesnė sąvoka. Graži diena kai matai artimo žmogaus nuoširdžią šypseną. Graži akimirka kai matai gamtos, architektūros ar kitokius mažus stebuklus. Graži muzika. Graži prezentacija, gražūs dalyvių atsiliepimai. Ir tikėtina grožis dar labiau susijęs su tuo, kas yra viduje. 

Tikėtina, prieš daugiau nei 10 metų buvau pirmoje meditacijos stovykloje. Tai buvo kelių dienų išvyka į gamtą, kurioje susipažinome su įvairiomis meditacijomis. Viena iš meditacijų buvo afrikietiškų būgnų pagalba kelionė į pasąmonę. Pamenu vaikščiojome po sodą. Ten kiekvienas radome savo namą. Vaikščiojant po tą namą, radau duris į apačią. Nusileidęs pamačiau man matytus rūsius. Tamsus, niurus su daug betvarkės. Grįžus atgal iš to rūsio vėliau papasakojo, kad tas rūsys buvo mūsų pasąmonė. 

Tuo metu kažkiek išsigandau, kad toks baisus mano vidinis pasaulis. Jaučiu, kad nuo tada atsirado ir dėmių ir daugiau grožio. Nedrįsau rašyti švaros, nes jos mano gyvenime vis dar mažai. Jaučiu, kad tas vidinis pasaulis įgauna daugiau grožio. 

Gal nuskambės labai filosofiškai, bet vidinis grožis man atrodo tikrai egzistuoja. Kartais vidus kupinas skausmo, kartais liūdesio, kartais džiaugsmo, kartais meilės. Galbūt tai tiesiog veido raumenų, įtampų (kvapų?) ar dar ko  visuma, o gal pastebima ženkliai daugiau. Toks tas mistikos proveržis iš logiko lupų ;)

Šių metų vasara buvo graži, pilna. Ruduo buvo ženkliai tuštesnis, su daug gražių akimirkų, bet kažkoks ne toks.

p.s. hm, asmeninių vertybių sąraše grožis vis dar neatsirado. Tikėtina, kad logika vis dar neleidžia atrasti jai vietos svarbiausių vertybių penkete.