Pažinti save

Pastebiu, kad dažnai bendraudamas su žmonėmis esu veidrodis. Veidrodis šiame kontekste reiškia polinkį susitapatinti su žmogumi. Šiandien apie tai galvodamas, pamaniau, kad labai keista. Keista, nes pats turiu labai stipriai išreikštą vidinę referenciją. T.y. sprendžiu apie tai kas svarbu / gražu / teisinga vadovaujantis savo nuomone, o ne kitų žmonių vertinimais. 

Nors yra sričių, kur nežinau kaip yra, nesuprantu ir neturiu vertinimo, todėl klausausi kitų. Kaip pasakys, taip ir bus ;) Viena iš tokių sričių yra apranga. Man svarbu, kad būtų patogu, kažkiek svarbu, kad tai nebūtų per daug man kontrastinga, nuo to, kaip rengiuosi. O visa kita mane lengvai galima įtikinti. Na, aišku, jeigu pasitikiu to žmogaus skoniu. Oh, kiek sąlygų… tipo besąlygiškam priėmimui :)

Berašant suvokiu, kad visai logiška, kad aukšta vidinė referencija man padeda būti veidrodžiu. Nes aiškiai žinau kas esu, kas man svarbu ir atspindžiu tik tas elgsenas ir vertybes, kurios man yra priimtinos. 

Man paprasta būti veidrodžiu, nes aiškiai žinau, kad elgiuosi taip, kas yra mano vertybių rėmuose. Kas yra AŠ ribose. Man svarbūs tam tikri elementai ir pats jų laikausi, o visa kita yra lankstumas. Galiu bendrauti su skirtingo išsilavinimo žmonėmis, skirtingais požiūriais į politiką, religingais ir ne. Su materialistais ir altruistais.

Nors yra žmonių, kurie man kelia susierzinimą. Su tokiais žmonėmis nenoriu būti.. ir arba norisi juos eliminuoti iš kompanijos dėmesio centro arba tiesiog pačiam dingti iš ten. Vienas iš tokių žmonių tipažų – pasikėlę žmonės, kurie niekina kitus. Studijų laikais ne kartą teko viešai sudirbti tokius žmones ir tikėtina pačiam būti pasikėlusiu ir niekinančiu tuos pasikėlusius.. 

Psichologijoje yra toks terminas šešėlinė pusė. Mažai apie tai žinau. Jeigu teisingai suprantu, tai žmogaus savybė, kuriai žmogus draudžia pasireikšti. Todėl matant ją kituose žmonėse ji apima pyktis kylantis iš baimės. Juk žmogus elgiasi taip, kaip pagal mūsų suvokimą negalima. 

Grįžtant prie veidrodžio. Yra vienetai žmonių su kuriais esu visiškai savimi. Nors gal ne visai taip. Su jais galiu leisti pasireikšti savo vidiniam vaikui ir dūkti. Grupėje žmonių, jeigu jaučiuosi saugus ir išsijungė visų turima gynyba “ką žmonės pagalvos” irgi lengviau juokauju, krečiu kažkokias nesąmones. Nors kai yra rimties metas, kuo lengviausiai esu rimties nuotaikoje. O kai bendrauju su žmogumi akis į akį, dažniausiai esu tos nuotaikos rėme.

Tiesą sakant, vis dar nelabai suprantu kas tas veidrodis.. o gal vis gi aš mistifikuoju savo gebėjimą būti veidrodžiu?