Pažinti save

Smalsu. Įdomu. Daugiau svajonėse ir ateityje, nei praeityje. Na, ir vis daugiau dabartyje. Tokia įžanga šiam įrašui. Tikėtina, kad jau esu apie tai rašęs… nors nežinau ar tiksliai tai.

Šią vasarą mėnesį praleidau Lietuvoje. Dalis laiko Vilniuje, dalis Ignalinoje, dalis prie jūros plius labai trumpai Telšiuose. Beje, gražus miestas, gražios vietoves. Kažkas tokio įdomaus. Kaip tik prieš atrandant šį miestą galvojau, kad didžioji dalis miestų yra prie upių ir jūrų. O kaip su miestais prie ežerų? Ne tokiais mažais kaip Ignalina, kur visur aplink ežerai, o didesniais miestais, kuriuose yra ežeras. Kaip upė Vilniaus centre. Ir po kelių dienų atsiradau Telšiuose. Gražus, miestas. Džiugo kavinė, amfiteatras, kitoks senamiestis, kokia alėja palei ežerą. Labai gražu.

Nors parašyti noriu ne apie tai. Visai ne apie tai, o apie keliones. Vis labiau jaučių namų jausmą ten kur gyvenu, t.y. šiuo metu Lvove. Labai jaukiame bute. Gražus, modernus, jaukus butas.

Ignalinoje butas tikrai ne toks. Nors irgi turi savo žavėsio. Vilniuje teko gyventi nuostabiose vietose, kituose miestuose apsistoti irgi fainuose namuose. Nors rašau.. ir suprantu, kad ne apie tai rašau ką noriu parašyti.

Esmė, kurią vis labiau atrandu. Labai retai patyriu ilgesio jausmą vietoms. Man labai faina vaikščioti po Vilniaus senamiestį. Džiaugiuosi Ignalinos gamta ir miesto ramybe. Neapsakomas jausmas Lvove senamiesčio ir mano namų apilinkė. Ir džiaugiuosi tuo, kur tada esu.

Kartais norisi Ignalinietiškos gamtos, ar Vilniaus paupio.. tik tai yra labai retai. Panašiai kaip apsilankius kalnuose vis norisi į juos grįžti. 98% atveju nepasiilgstu vietos, o džiaugiuosi ten kur esu.

Toks neprisirišimo jausmas padeda keliauti. Noriu ne tiek į namus grįžti, kiek ten kur patogi lova, saugi erdvė, tam tikras komforto lygis. O kai keliaujama patogiose vietose, tinkamas tempas – viskas tobula.

Pavyzdžiui buvome Amsterdame.. ir turėjome mažai laiko. Tai kelias dienas buvo pašėlęs tempas, kuri stipriai norėjosi mažinti. Todėl grįžus po kelionės jautėsi noras pailsėti būtent nuo tempo. Nors po kelių savaičių kelionė į Gdanską buvo priešinga. Su ramiu tempu, su neskubėjimu.. ir buvo noras dar taip keliauti ir keliauti. Panašiai ir prasitęsė kelionė po Lietuvą.

Su galimybe kažkur sustoti, kažkur pagreitinti. Kažkur išbūti. Man atrodo kelionės tempas labai svarbus. Ypatingai svarbu kai tempas sutampa su antra puse. Sutampa interesas kur sustoti, kur paskubėti, kam skirti daugiau dėmesio, o kam ne.

Galiu laisvai keliauti iš vieno miesto į kitą. Iš vienos šalies į kitą. Tas džiugina.. nors gal ir turi savo kainą. juk tikriausiai ne kiek mažiau svarbu namų jausmas.

Pastebėjau, kad daug žmonių nori keliauti. Tik įprastai išvykus labai greitai panoro grįžti į namus. Gal jie ten susikuria savo saugumą ir jaukumą? Nors nežinau.

Ar man patinka ten kur gyvenu? Taip, ypatingai paskutiniai keli metai man patinka mano gyvenamosios vietos. Pamenu kaip sunkiai priėjau sprendimo keliauti į Ignaliną. Kiek laukiau sprendimo keliauti į Lvovą, kuris atsirado vos ne paskutinę minutę. Juk tuo metu esmė buvo keliauti kažkur.

Tad turiu namų jausmą. Jaučiuosi jame laimingas, saugus ir hm. Nežinau kas dar. Laimė, saugumas.. ir jaukumas bene svarbiausi dalykai namams.

Tikriausiai taip pat kaip kelionei saugumo jausmas, tam tikras komforto lygis ir tinkamas tempas.

Kažkaip įpratau rašyti sau, o čia rašyti atrodo, kad sakinius reikia perrašyti, koreguoti ir taisyti. Tik paliksiu taip kaip šiuo metu pasirašė. Komercinius, darbinius tekstus taisau ir perrašau dešimtys kartų… o čia matyti be korekcijų.

Pamenu Laura pasakojo, kad niekada netaiso savo teksto bloge. Dabar suprantu. Tiesiog rašai ir parašai. Gal taip ir teisinga.