Pažinti save

Vienas dalykas už ką esu dėkingas – pasitikėjimas. Į šį žodį talpinu bent du aspektus. Viena – žinojimą už ką manimi galima pasitikėti. Antra – priėmimą mano silpnųjų pusių.

Vienas iš puikių pavyzdžių. Sugalvojau, kad noriu pasivažinėti dviračiais su keliais draugais. Parašiau, sutarėm preliminarų laiką. Žinau, kad žmonėms norint jausti saugumą ir tikrumą, kad važiuojame – reikia kuo daugiau info. Susitikimas, kuris neturi tikslaus laiko ir kitų detalių – dažniausiai neįvyksta. Teisingiau, kuo daugiau žmogus žino detalių, tuo didesnė tikimybė, kad susitikimas / išvyka įvyks.

Kelios savaitės iki kelionės buvo toks didelis darbo tempas, kad diena baigdavosi greičiau, nei darbų sąrašas. Taip nukeldavau vis parašyti kada, kur ir kaip keliausime dviračiais. Tuo metu juokavau, kad nuolatinis tempas 200 km/h. Galiausiai parašiau kažką panašaus į tokius žodžius: nežinau kur, kaip ir kas važiuos, bet galiu užtikrinti, kad išvyka bus. Berods kažką pridėjau, kad dabar daug darbo ir parašysiu vėliau.

Parašius aplankė stiprus ramybės jausmas. Nors supratau, kad žmonėms trūksta informacijos, yra didelė nežinia, bet jie manimi pasitiki. Tikiu, kad tas pasitikėjimas atėjo iš patirties. Laikas, kurį mes leidžiame kartu yra kokybiškas nepriklausomai nuo formos, t.y. tai ką ir kur veikiame.

Laikau save blogu organizatoriumi, mielai užleidžiu šią funkciją kitiems. Galiausiai išėjo labai keista išvyka. Galime dėti į vadovėlį kaip neorganizuoti. Net neturėjome starto laiko, vietos, maršruto. Nieko. Galiausiai visi sekmadienį ryte susitikome. Papasakojau planą. Nuvažiavome išsinuomojome dviračius. Išėjome į lauką ir pradėjo pliurpti lietus.

Panašu, kad bus lietingas oras. Atsistojome po stogeliu. Pasidalinau kaip matau situaciją. Pasakiau kas man yra svarbu, kokie aspektai patrauklūs, o kokie ne. Bei pakviečiau visus atvirai pasidalinti. Pasikalbėjome kokias 10 min. Sutarėm atšaukti dviračius, įvardinome bendrus visiems aspektus ir atsisėdom surasti sprendimų, kurie atitinka visų norus ir nenorus.

Galiausiai iškeliavome aplankyti Triušiukų slėnį, susiorganizavome pirtį, suradome kur galime pasidaryti grilį, dar pakvietėm prisijungti vieną žmogų ir labai smagiai praleidome laiką. Po šios išvykos sulaukiau štai tokio komentaro: nežinojau kas bus, bet žinojau, kad ir kaip ten bebūtų, mes gerai praleisime laiką.

Klausant šių žodžių visą kūną užplūdo stiprus dėkingumo jausmas, kokie nuostabūs žmonės aplink mane bei koks esu dėkingas už jų pasitikėjimą ir manęs priėmimą su visomis mano silpnomis pusėmis.

Nors galiu pakankamai detaliai ir tiksliai suplanuoti ir suorganizuoti, visgi mano stiprioji pusė reaguoti į įvykius čia ir dabar bei numatyti galimus scenarijus. Man svarbu kurti saugią aplinką, kurioje žmonės a) žino, kad viskas bus gerai, o jeigu ne bus gerai, tai mes surasime sprendimus. b) gali laisvai reikšti susierzinimą, nepasitenkinimą, savo poreikius, norus, pageidavimus ar net iracionalias užgaidas. Man svarbu tokiais atvejais atvirumas, nes klausausi ir renku informaciją kas ko nori, kas kam svarbu. Tai žinodamas galiu nukreipti savo kūrybiškumą ir koreguoti planą pagal faktinę situaciją.

Pastaruoju metu bendrauju su žmonėmis, kuriems svarbus tikslumas ir sutarto plano laikymasis. Esu parodoksaliai nustebęs. pvz, sutariame pusryčius. Laiką, vietą, kaip keliaujame ir eigoje vos ne visos sutartos detalės keičiamos. Kelionės planas visiškai neatitinka sutarto plano, bet jo koregavimas vyksta kalbantis, klausantis, suprantant ir kiekviename žingsnyje priimant geriausią įmanomą sprendimą. Ir tai vyksta ne tik, be streso ar įtampos, o visiškai sklandžiai ir organiškai. Ko finale kokybiškas laikas ir akimirkos, kurias vis norisi prasitęsti.

Džiaugiuosi, kad pavyksta išgirsti, suprasti ir siūlyti, o dažnai net ne tiek siūlyti, o labiau kurti aplinką siūlymams, kurioje esu vienas iš proceso dalyvių. Jaučiu didžiulį dėkingumą už pasitikėjimą ir žinojimą, kad (kiek tai įmanoma) viskas bus gerai, o jeigu ir kažkas atsitiks, mes surasime sprendimą.

Kelios dienas iki išvykos, dalyvavau susitikime, kuriame buvo reiškiamas nepasitenkinimas. Išklausęs, paklausiau, gal verta atvirai pasikalbėti su tuo žmogumi apie kurį buvo išlietas nusivylimas? Kviečiau besikalbant suprasti koks kieno matymas, kas kam svarbu ir turint tą informaciją kartu paieškoti sprendimų, kurie tinka abiems pusėms. Sulaukiau komentaro, kad kalbu kaip iš kažkokių lentelių, gyvenime taip nebūna.

Suprantu, kad kiekvieno realybė skirtinga.

Sekmadienį vakare, po žygio “dviračiais” jaučiau net ne tiek džiaugsmą, kiek dėkingumą, kad mano gyvenime ir aplinkoje, kurioje esu, tos lentelės veikia. Galbūt ne visada, galbūt ne taip gerai, kaip norėtųsi, bet veikia. Aplink save stengiuosi kurti tokią realybę.

Ačiū už pasitikėjimą ir priėmimą.