Pažinti save

Nei vienas pavadinimas neatspindi įrašo turino. Noriu parašyti apie darbą. Galbūt net labiau apie tai kaip dirbu.

Pastaruoju metu pastebiu, kad didžiausias efektyvumas yra kai dirbu atkarpomis. Kaip sakoma “marsh brasok”. Marsh brasok yra karinė operacija, kuriai sutelkti didelį resursai, konkretūs uždaviniai (tikslai) ir yra aiški pradžia, aiški pabaiga. Realiai visi kriterijai kalba apie projektinį darbą.

Man patinka kai užduotis yra sunki, apibrėžta laike, veikla įdomi ir rezultatai prasmingi. Tokiais atvejais dirbu daug, produktyviai ir efektyviai.

Man patinka kai darbas pakankamai didelis, kad nėra laiko blaškytis. Ir pakankamai konkretus, kad būtų aišku ką daryti ir aišku kada jis pasibaigs. Dar turi būti aiškus rezultatas. Šiuo metu tas aiškumas yra kitoks nei anksčiau. Galbūt net ne tiek rezultatas, o tam tikra kryptis ir kriterijų visuma.

Man patinka kai visą dieną galiu skirti vienam darbui. Dar geriau jeigu dvi ar tris dienas ar net visą savaitę. Kada esi vienoje kryptyje. Tikriausiai tai ir vadinama koncentracija.

Dar supratau, kad svarbu, kad visi darbai būtų viena kryptimi. Tai yra ne gabaliukas iš vienos srities, gabaliukas iš kitos srities, o visi rezultatai nešami į vieną vietą. Tai irgi yra koncentracija.

Dar apie krūvius ir poilsį. Supratau, kad galiu ir moku dirbti ilgą laiką. Daug ir efektyviai. Man labai nepatinka formatas, kad 5 valandas dirbi, 4 valandas ilsėsi. Ar tradicinis modelis 8 valandos darbo, x valandų pertraukos. Man patinka dirbti savaitę, o vėliau 2-3 dienas ilsėtis. Tas poilsis yra žinojimas, kad nieko nėra skubaus svarbaus ir kažkoks lengvas darbas, kuriam nereikia didelio susikaupimo, nusiteikimo ir koncentracijos.

Dar kas svarbu. Trumpos 10-15 minučių pertraukėlės. Dar neaptikau koks formatas yra geriausias. Vienu metu turėjau 90 minučių darbo – 10 minučių pertrauką. Toks formatas buvo efektyvus. Šiuo metu kažkaip apsistojau ties 45 min darbo intervalo su 10 minučių pertrauka. Tačiau suprantu, kad tik įsivažiuoju ir jau pertrauką.

Nuostabias pertraukas turėjau kai rengiau leidinį. 10-15 minučių muzikos klausimasis balkone su arbatos puodelių. Klausaisi ir mėgaujiesi. Nieko nėra aplink, nieko nėra galvoje, tik muziką. Na ir skani arbata :) Man patiko tokios pertraukos.

Dar supratau, kad kartais sunku pradėti darbus. Aptikau, kad man stipriai padeda šie klausimai. O ką aš noriu padaryti? Kas dabar svarbiausia? Iš kokių dalių susidaro šis darbas? Susirašau kokie veiksmai, atsiranda aiškumas ką ir kaip daryti. Taip ir pradedu dirbti. Dažnai atidėliodavau darbus, nes nebuvo aišku kaip ir ką daryti. Plius rezultatas per daug blankus. Tačiau svarbu, kad tai nėra savimotyvacijos įrankis, o efektyvumo. Apie tai dar parašysiu pabaigoje.

Kodėl pavasario karštinė ar maratono bėgimas? Pavasario karštinė yra NCAA atkrentamosios žaidynės. Aiški pradžia, aiški pabaiga. Maksimalus susitelkimas. Maksimalus jėgų atidavimas. Padaryk arba mirk.

Maratono bėgimas? Nesu bėgęs maratono, todėl nieko nežinau apie tai. Man tik atrodo, kad tai ilgas darbas, kuris susideda iš sprintų

Man patinka toks darbo būdas. Nors galbūt klystu. Nes tai tik paviršutinis vertinimas. Nes kai pradėjau atidžiau save stebėti, aptikau, kad man patinka daug dalykų apie kuriuos net nemąsčiau. Visada sakiau, kad man svarbus rezultatas. Tačiau aptikau daug prieštaraujančių tam dalykų. Tiek rašant, tiek piešiant, tiek kuriant naujus produktas, paslaugas ar sprendimus – man svarbus visai kiti dalykai.

Todėl palieku dvejones jausmą bei darau prielaidą, kad man dar labiau gali patikti kitoks veikimo būdas.

Veikiu toliau, žiūriu kas išeina ir stebiu kaip jaučiuosi.

Štai toks išėjo savirefleksijos įrašas. Šis įrašas apie tai kas yra man efektyvumas. Manau, kad svarbu paminėti vieną dalyką. Šios įžvalgos tinkamos kai žinai ką nori veikti, o ne paieškoms. Ir tinkamos man. Ar jos tinkamas tau, galima sužinoti tik išbandžius.