Veidrodis bendraujant su kitais
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 12 17
Pastebiu, kad dažnai bendraudamas su žmonėmis esu veidrodis. Veidrodis šiame kontekste reiškia polinkį susitapatinti su žmogumi. Šiandien apie tai galvodamas, pamaniau, kad labai keista. Keista, nes pats turiu labai stipriai išreikštą vidinę referenciją. T.y. sprendžiu apie tai kas svarbu / gražu / teisinga vadovaujantis savo nuomone, o ne kitų žmonių vertinimais.
Nors yra sričių, kur nežinau kaip yra, nesuprantu ir neturiu vertinimo, todėl klausausi kitų. Kaip pasakys, taip ir bus ;) Viena iš tokių sričių yra apranga. Man svarbu, kad būtų patogu, kažkiek svarbu, kad tai nebūtų per daug man kontrastinga, nuo to, kaip rengiuosi. O visa kita mane lengvai galima įtikinti. Na, aišku, jeigu pasitikiu to žmogaus skoniu. Oh, kiek sąlygų… tipo besąlygiškam priėmimui :)
Berašant suvokiu, kad visai logiška, kad aukšta vidinė referencija man padeda būti veidrodžiu. Nes aiškiai žinau kas esu, kas man svarbu ir atspindžiu tik tas elgsenas ir vertybes, kurios man yra priimtinos.
Man paprasta būti veidrodžiu, nes aiškiai žinau, kad elgiuosi taip, kas yra mano vertybių rėmuose. Kas yra AŠ ribose. Man svarbūs tam tikri elementai ir pats jų laikausi, o visa kita yra lankstumas. Galiu bendrauti su skirtingo išsilavinimo žmonėmis, skirtingais požiūriais į politiką, religingais ir ne. Su materialistais ir altruistais.
Nors yra žmonių, kurie man kelia susierzinimą. Su tokiais žmonėmis nenoriu būti.. ir arba norisi juos eliminuoti iš kompanijos dėmesio centro arba tiesiog pačiam dingti iš ten. Vienas iš tokių žmonių tipažų – pasikėlę žmonės, kurie niekina kitus. Studijų laikais ne kartą teko viešai sudirbti tokius žmones ir tikėtina pačiam būti pasikėlusiu ir niekinančiu tuos pasikėlusius..
Psichologijoje yra toks terminas šešėlinė pusė. Mažai apie tai žinau. Jeigu teisingai suprantu, tai žmogaus savybė, kuriai žmogus draudžia pasireikšti. Todėl matant ją kituose žmonėse ji apima pyktis kylantis iš baimės. Juk žmogus elgiasi taip, kaip pagal mūsų suvokimą negalima.
Grįžtant prie veidrodžio. Yra vienetai žmonių su kuriais esu visiškai savimi. Nors gal ne visai taip. Su jais galiu leisti pasireikšti savo vidiniam vaikui ir dūkti. Grupėje žmonių, jeigu jaučiuosi saugus ir išsijungė visų turima gynyba “ką žmonės pagalvos” irgi lengviau juokauju, krečiu kažkokias nesąmones. Nors kai yra rimties metas, kuo lengviausiai esu rimties nuotaikoje. O kai bendrauju su žmogumi akis į akį, dažniausiai esu tos nuotaikos rėme.
Tiesą sakant, vis dar nelabai suprantu kas tas veidrodis.. o gal vis gi aš mistifikuoju savo gebėjimą būti veidrodžiu?
Baltos dėmės arba susitikti spalio 2 d., o darbus padaryti iki spalio 15 d.
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 11 01
Susitikti spalio 2 d., o darbus padaryti iki spalio 15 d. Per kelias dienas pasakiau tokius žodžius aplinkiniams. Abu kartus manęs prašė patikslinti, ar tikrai kalbu apie spalį, nes jau spalio pabaiga / lapkričio pradžia.
Pažįstamas jausmas, kai nežinau koks mėnuo. Tik jau labai seniai buvo taip, kad vis dar gyvenu senu mėnesiu. Tikėtina tai ne veltui, nes toks jausmas, kad spalį iš savo gyvenimo esu ištrynęs, išmetęs. Jo lyg nėra buvę. Balta dėmė. Jeigu žiūrėti, kažką padariau, kažkur buvau, buvo pavieniai malonūs, smagūs, vertingi įvykiai.. bet pats mėnuo lyg būtų nuėjęs veltui.
Tikriausiai todėl protas gyvena su mintimis, kad spalis dar bus ir nori neigti realybę, kad jau lapkritis. Pamenu rugpjūtį, liepą, sprendimus ir gyvenimą gegužės – birželio mėnesiais.
Man atrodo terminas balta dėmė labai taikliai išreiškią mintį apie išmestą gyvenimo dalį.
Kažkas panašaus buvo 2015 m. gegužės mėn., kai organizavome Talentų Kartos konferenciją. Tada nieko nemačiau. Suprasdavau, kad savaitgalis tik iš to, kad grįždamas iš ofiso namo matydavau centre daug girto jaunimo. Konferencija buvo nuostabi, dar ir dabar klientai sutinka ir klausia, ar darysim ką nors panašaus? Bet procesas į ją ne. Manau galima buvo padaryti viską ženkliai geriau.
Esu garsiai pasakęs, kad noriu išvažiuoti pagyventi svetur. Einu šiuo keliu norimos vizijos link. Kaip visada, viskas užtrunka ilgiau, nei tikiuosi :) Eh, tie optimistiniai lūkesčiai.. Tai, pavasarį svarsčiau ar išvažiuoti dabar ir nepadaryti norimo projekto, ar likti ir padaryti. Supratau, kad nenoriu likti, daryti ir laukti. Man atrodo laukti… yra pats blogiausias pasirinkimas. Man patiko, mano sprendimas. Lieku, dirbu ties projektu ir viena svarbi sąlyga – gyvenu gyvenimą.
Tikiu, kad žmonėms tai gali būti labai abstraktu, bet man labai aiški sąlyga. Vasara dirbau ir gyvenau. Buvo puikus metas. Bendravimas, bėgiojimas, skaitymas, rašymas, mokymasis, išvykos. Nors telefonas rodo, kad didžioji dalis laiko praleista namų aplinkoje (kas normalu, kadangi daug dirbu iš namų, o ir miegu dažniausiai vienuose iš namų). Visgi gyvenimas ėjo smagiai.
Spalio mėn., pažadėjau priimti sprendimą. Pasitikrinau kelias galimybes, jos buvo uždarytos. Ir kaip dabar suprantu, kažko nepadariau.Spalio mėn. buvo tikrai fainų dalykų. Pažiūrėjau daugiau nei 10 spektaklių, buvo vakarienės, bendravimas, padariau nuotrauką, kurią įvertinto foto bendruomenė, bet kažkas ne taip. Vis tiek, spalis -balta dėmė.
Ką daryti kitaip?
- Vasarą dariau vieną dalyką. Kasdien kažką padaryti, kas išreiškia mano vertybes. Nežinau ar rugsėjį, spalį to nedariau, bet tęsti išreikšti vertybes elgsena.
- Daugiau artimo bendravimo.
- Man atrodo, kad nėra priimtas sprendimas. Toks ale, padarytas deadline pratęsimas, o ne naujas sprendimas. Tai priimti sprendimą kaip gyvenu toliau :)
- Tyrinėti. Baltos dėmės yra gyvenimo dalis, kuri suteikia patirtį, žinias, suvokimus.
Update. Na, spalis tikrai turėjo smagių akimirkų. Daug vertingų, malonių dalykų įvyko. Pamačiau geriausią metų spektaklį, pradėjau dalyvauti mokymuose, mėnuo tikrai bus įsimintinas. Tik vis tiek kažkas buvo ne taip :)
Būti, klausytis, stebėti, skanauti.
Autorius: Aleksejus Žaltkovski data: 2017 10 15
Kartais yra dienų, kai neiškišu nosies iš namų. Dažniau, tai yra tingėjimo padarinys, nei ale užimtumo. Pastebėjau, kad nusprendęs išeiti pabėgioti, esu labiau laimingas, nei atsisakęs. Labai panašiai ir su vaikščiojimu. Todėl džiaugiuosi, kad vis dažniau pavyksta ištempti save į lauką. Turiu visa aibę ritualų vaikščiojimo metu.
Tyrinėti naujas vietas, mėgautis vaizdais, fotografuoti, užuosti kvapus. Vienas iš dažniausių – stebėti pėdų sąlyti su žeme. Sunku tvirtai jausti žemę po kojomis ir būti mintyse. Dažnai išėjęs iš susitikimo, kur nors miesto pakraštyje, leidžiu sau grįžti pėsčiomis. Įsitikinau, kad nuo tokio pasivaikščiojimo produktyvumas ir energingumas auga, todėl jau seniai savęs nepjaunu, kad kiek ale praradau laiko.
Šiandien diena galėjo tapti, nuo ryto iki vakaro 4 sienose. Ryte gaminausi valgyti, skaičiau, mokiausi, žiūrėjau Tapino “Laikykitės ten”. Tikriausiai, taip galėjau kuo ramiausiai prasėdėti namuose. Bet parašiau draugei ir ištempiau tiek ją, tiek save į lauką. Pasidariau arbatos, įsijungiau muziką ir iškeliavau.
Moterys dažnai vėluoja, kaip tik prisiminiau tėvo mėgstamą anekdotą. Žmona vyrui sako: brangusis, aš išeinu 5 minutėms, tu kas pusvalandį sriubą pamaišyk :) Tai panašiai buvo ir šį kartą. Nors laikas ėjosi nuostabiai. Sėdėjau aukštai ant tilto bokštelio, skanavau obuolių ir cinamonų arbatą. Muziką pakeitė, Nobelio literatūros premijos nugalėtojo, Kazuo Ishiguro, audio knyga.
Buvo nuostabu būti, klausytis, stebėti, skanauti. Taip ir mėgavausi, kol negavau žinutės “kur tu?”. Tada buvo pokalbio, diskusijų metas. Nors karts nuo karto vaizdas vis pavogdavo mane iš pokalbio. O gal priešingai, puošė vakaro pašnekesį.
Keliauti buvo verta. Toks pasikrovimas jėgų ateinančiai savaitei. Tokie pasivaikščiojimai man yra gyvumo požymis.